Esu Jums skolinga trečią, ketvirtą, ...aštuntą dienas iš Goretex Transalpine. Taigi...
3 diena. Lietus pliaupia kiaurai, šalta, ir mes nežinom, kiek šiandien bėgsim. Antros dienos vakare pranešė, kad diena Nr.3 keisis, Alpėse sninga, pavojinga. Prisikirtę lig soties, begerdami kavos kažkelintus puodelius, gavom SMS, kad bus bėgama apie 30 km, o likusius kilometrus mus perveš autobusais. Valio dieną užbaigsim Italijoje!
Apvarvėję ir peršlapę, vaikštinėjom po miestelį ir ieškojom žemėlapių pasižiūrėti, kas mūs laukia trasoje. Nieko aiškaus nebuvo mums duota ir pasakyta. Tiesiog startas 10 val. Gerai, dar turėjom laiko apšildyti kojas, pasimankštinti, pastresuoti ir pasiguosti, kad bėgsim tik 30km iš žadėto ultramaratono. Kojos jau buvo velniškai skaudžios - priekinė blauzdų dalis virš čiurnos, kur populiariausia uždegimui įsimesti. Apraizgytos tvarsčiais ir kinesio juostom, kojelės žadėjo atlaikyti.
Atrodė nieko sudėtingo, atrodė tik 30 km, o iš tikro atrodė, kad pasirodė. Nes buvo 30km agonijos, vienatvės, ir galiausiai baigus finišą šlipti į autobusą, kuris laukė tavęs.
Buvo ir lygumų, ir molio, ir mano mėgiamų pakalnių, bet nuskausminamieji jau sunkiai bepadėjo. Kojos tino, virš čiurnių buvo karštis, o bėgti nuokalne buvo baisu. Ėjau žemyn ramsčiuodamasi lazdomis ir bijojau kad neišsinarinčiau klubų tokiu ėjimu. Galiausiai mane pasivijo kita kolegė, tai visą kelią, žinodamos, kad mes beveik paskutinės, pra..žvengėm iš visokiausių nesąmonių. Linksma buvo be galo - iš tikro nuo gryno oro, dėl nuovargio, dėl įveiktų kilometrų, ir baimės, kas jei rytoj atsikėlus nebegalėsiu tęsti (haha pažįstamas jausmas bėgikams... ne tai, kad pergyventi, ar paeisiu rytoj, bet ar galėsiu dalyvaut toliau?!)
Galiausiai autobusu važiuojant iš Austrijos į Italiją pamatom saulę, pamatom sausą orą. Po trijų dienų ištisinio lietaus, norėjom sausų batų, rūbų...
Pasiryžimas bėgti ketvirtąją dieną neblėsta, protas veikia, bet kūnas pasiduoda: blauzdos apvyniotos, kelėnai ištrinti, kojų naguose jaučiasi spaudimas - kraujas kaupiasi po nagais (bėgikų nagų bėdos). Prisiskolinta ibuprofeno ir kitų vaistų, planas atlaikyti dieną, 5-6-ą dienomis ilsėtis.
4 diena. Prettau - Sand In Taufers. Buvo žadama, kad kuo tolyn, tuo vaizdai bus gražesni. Neguodė tai, kad nebemąsčiau apie jokį bėgimo tęsimą 5-6-ą ar netgi kitomis dienomis. Buvau čia ir dabar, jaučiau, kad kažin ar pavyks pasiekti finišą šiandien. Kojose skausmai buvo nežmoniški, vaistai padėdavo, tada bėgi kiek akys mato ir kojos neša, nes tuoj šlubuosi.
Prasidėjo diena gražia žalia žolyte po kojomis. Lėkiau sau kalniukais pakalnėm, galvojau bus super dienelė, pirmą punktą pasiekiau žymiai greičiau nei planavau, pasivijau mūsų spartuolius vyrukus (na iš mano grupės), galvojau wowza sekas gi, moterie...
Netrukus prieš akis iššoko didžiuliai aplediję kalnai, į kurių smailią viršūnę teko užkopti. Į akis drėbė lietus, sniegas, akys ašarojo, iš kuprinių ištraukti buvo visi sluoksniai rūbų, pirštinės nebegelbėjo...
Pasiekus viršūnė, ten laukė grupė medikų, ir šiaip stiprių gražių vyrukų, kurie ranką paduodavo ir padėdavo vieną koją perkelti per kalno viršūnę ir tada pradėti leistis žemyn. Nemeluosiu, tikrai virūnė buvo trikampio formos... vos ne viena koja vienam pasaulio krašte, kita kitam... Peržengus į kitą pusę, prasidėjo purvynai, nes mat pasileidus žemiau švietė saulė...
Ties šiais šiltais momentais aš jau ir sustojau. Prieš paskutinėje stotelėje. Iš tikro buvo noras sustot, bet dar labiau kojos liepė stabdyt arklius. Medikų komanda ir sakė ''Bus dar tų varžybų, nepakenk kojoms. Profai bėga per skausmus, o tu dar nori bėgti'' Su ašarom akyse, sūdytais riešutais saujoj, sulaukiau medikų džipo ir jie parvežė mane į stovyklavietę. Diena saulėta, net nesitiki, kad tokioj sniego audroj atbuvau ir galvojau kaip nenugarmėti į bedugnę.
Nedidukė batų kolekcija, pagaliau batai džiūsta saulėje, o ne prikimšti laikraščių (laikraščiais aprūpindavo orgnizatoriai)
Eilė prie pastos kasdieninės..
Pasikrauti reikėjo ne tik bėgikams, bet ir jų įrangai... O šalia įrangos atsirado ir pyragas su Transalpine 10-mečio logotipu.
5 diena. Bergsprint Speikboden.
Sprinto diena. Bėgikai turėjo užsprintuoti į kalniuką. Na distancija tik 6 km. Ant kalno laukė vaišės, gėrimai ir gražūs vaizdai. Diena lepino kaitria saulute, grynu oru ir gerom emocijom.
Po sprinto įvykusios sužadėtuvės. Dienos įvykis. Porininkai sumąstė, kad nuo šiol bėgs varžybose kaip šeima. Gražu!
Vaizdas pro ''miegamojo'' langą.
Kas nebėgom 6km distancijos (visi su įvairiom traumom ir pasitraukę iš varžybų), kilom į kalną ne savom kojom. Vaizdai nerealūs!
Kol vieni bėga, kiti grožisi Alpių vaizdais ir kava prieš akis ir ilsina tvinksinčias kojas saulėje.
Kaip nesimėgausi gamta, kai toks grožis prieš akis?
6 diena. Sand in Taufers - St.Vigil ir 7 diena. St Vigil - Niederdorf
Nebėgau šiomis dienomis, tik girdėjau, kad tai buvo pačios gražiausios dienos - Alpių vaizdų prasme.
8 diena. Niederdorf - Sexten.
Ryte prabudus, vaistų prigerta, dvasia įkvėpta, su savim pašnekėta. Taigi aš protuolė nutariau bėgti.
Įranga suruošta. Įveiksim. Ne tiek jau daug - apie 30 kilometrų. Juk pailsėjau kelias dienas. Viskas bus gerai. Apsirengiau kaip tikra 'disco girl' kaip kad pažįstamas vokietis sakė. Juk šventė! Cha cha iš tikro vieninteliai švarūs ir patogūs rūbai likę, kai pirmas tris dienas pliaupė lietus.
Taigi pirma stotelė laukė už 6 km - įveikiama.
Buvo duotas startas ir pradėjom bėgti. Kojos atsisakė net eiti! Toks skausmas, tarsi surakintos kojos ties čiurnomis. Nagi uždegimas buvo raiščiuose, kurie pėdą lankstant pirmyn-atgal net girgždėjo (natūrali būsena, kai uždegimas rimsta, bet baisiai nejaukus jausmas). Ašaros bėgo natūraliai dėl skausmo, bet nutariau vis tiek nuropoti iki pirmo punkto, nes kelio atgal nebuvo. Mes išbėgam, o organizatoriai susikrovę mantą išvažiuoja į finišo miestelį. Neturi kitos išeities, kaip tik pasiekti punktą, kur rasi medikus su mašina. (p.s. Transalpine nesirūpina, kaip tu nusigausi iki kito miestelio, jei nutari tą dieną nebėgti. Tad strategiškai tinkslingiau bėgti-eiti bent iki pirmo punkto tą dieną, o tada medikai jau nugabens tave į finišą... che che taip ir darė žmonės). Ėjau sparčiu žingsniu pasiremdama ėjimo lazdomis iki pirmo punkto. Tie 6 kilometrai buvo begalybė. Laiko turėjau pusantros valandos, galvojau nespėsiu. Susisukau per valandą. Tada apsivalgiau iš nevilties (juokauju!) pirmam punkte ir sėdau pas medikus.
Medikų automobilis vyko iki antrojo tos dienos punkto - laukėm, kas dar atskris. Buvo man proga ploti visiems savo kolegoms.
Iki starto 200 metrų, o kolega laukia kolegos, kuris vis dar bėga. Pralaukė apie 3 valandas, kol kitas kolega sekė, kas prabėga pro patikrinimo punktus, ir kiek dar laukti...
.jpg)
Po Transalpine praturtėjom ne tik draugais, patirtimi, įspūdžiais, ir lagaminu (jis po apačia priklijuotas..), ne tik pamatėm neturistines vietas, bet ir išbraidžiojom miškų glūdumas, numynėm siaurus takelius ir palikom daleles savęs ir savo ašarų bei kančių, daug daug šypsenų ir juoko, pažadų grįžti, pažadų sau, vis išsprūstančių minčių ''Nekenčiu bėgimo, bet jei tai trail bėgimas, tada aš jį myliu. Tai sunku, alinančiai sunku, bet tai lipdo charakterį.''
Ar dalyvaučiau dar kartą? Tikrai taip. Reikia tik rasti gaują pamišėlių. Variantas yra - keturių dienų toks bėgimas, kurį rengia ta pati kompanija (kuri yra nereali savo organizuotumu, visko apskaičiuotumu... ko stebėtis, juk renginys jau šventė dešimtmetį). Tik tam reikia ruoštis ruoštis ruoštis. Iš tiesų, antrą kartą dalyvaudama bijočiau daug labiau, nes žinočiau, ko laukti, ko tikėtis. Kai vyksti ''be žalio supratimo ir žinai, kad bus na šiek tiek aukštai ir sunku'', tai su tuo lengvu naivumu bėgti yra labai linksma. Dėl patirties, dėl išgyvenimų, aš labai rekomeduoju!
P.P.S. po dviejų savaičių bėgsiu Paryžiaus maratoną. Taip, esu ultrabėgikė po Transalpine (kaip gražiai skamba uuuuullltra :)), bet Paryžiaus maratonas bus pirmasis lygusis maratonas (angl. flat marathon). Vėlgi nauja patirtis, nerealus savaitgalis ir įrašas bus tikrai daug anksčiau nei po metų... :))))
