Atrodo neseniai pakavau daiktus į dėžes, lagaminus, gariūninio stiliaus tašes, dalį daiktų išmesdama, atsisakydama daugiau nei pusė virtuvės rakandų - teko pasiimti lėkštę, dubenėlį, šakutę, peilį, mylimus šaukštelius bei peilių rinkinį, o visa kita... nebeturiu; atrodė rūbų neturiu, nes dažniausiai turiu tik po porą batų sezonui, pagrinde sportinė apranga, ir keli oficialesni rūbeliai - bet prisikrovė... vis tik, beveik keturi metai Škotijoje, turto užgyventa - haha vadinas gerai gyventa!; keletas dovanotų kulinarinių knygų, daugiausia vietos užsimantys kosmetikos buteliukai, kurių ir nekalnais, o tik itin elementarūs dalykai... Ir persikrausčiau į multikultūrinį milijoninį miestą, iš tiesų savo svajonių miestą nuo mažumės (neklauskit kodėl, nes nežinau), į Londoną. Su drebančiom rankom, kojom, širdim, ir baisiai neramiom smegenėlėm. Juk jaučiausi kaip žemes pardavus, ir baisiausiai nelaiminga: nei artimo žmogučio, buvusio šalia, nei darbo, nei namų, kur gyvenom laimingai, laisvai ir linksmai, ir dar į tokį miestą, kuriame esi tik kruopelė.. Viskas gąsdino, absoliučiai viskas. Netikėjau savo jėgomis, net atrodė, kažkas neįmanomo, kaip prieš beveik keturis metus susikroviau lagaminėlį ir išvykau mokytis į Škotiją (ir man nebuvo 18-a), nes visada buvau nedr1si, neryžtinga, daugiau galvojanti apie baimes nei galimybes ir drąsius žingsnius. Spyrį uodegon pats gyvenimas davė.
Nemeluosiu buvo ašarų, rankos sviro, dienos neguodė, norėjau tik miegoti ir negalvoti, bet kėliaus iš lovos ir bėgau į parką sportuoti, pasiėmus fotoaparatą išvykdavau į Londono centrą ir vaikščiojau, vaikščiojau, vaikščiojau. Mėginau uždusinti sąžinę, kuri lojo ''Sėsk siųsk CV'', kurių aš nuo ryto iki vakaro išsiųsdavau. Atrodė kalnus verčiu, ir jau reikės pasiduoti ir imtis bet ko, nes negaliu tiesiog gyvent nerūpestingai... Bet vis delsiau, vis spaudžiau mygtukus ir siunčiau 2xx-ąjį CV ir tikėjau, kad pasibels kažkas.
Tuo tarpu vaikščiojau ir laiką leisdavau su naujais pažįstamais, kuriuos radau panaršius Meetup.com tinklalapį, ieškodama nemokamų sportinių užsiėmimų. Ir patį pirmą savaitgalį aš jau ten apsilankiau. Kaifavau! Gyvenimas nuo tada kitom spalvom pradėjo žydėt. Ir dabar kas dieną iš po darbo (o taip, aš jį gavau iš tiesų greitai, ir kompanijoj atitinkančioj mano pomėgius, požiūrį, interesus).
Linksmai laikas praėjo Regent parke. Susimojavom su simpatišku vyruku kelis sykius, netgi ''Hi'' pasakėm vienas kitam. Che che, nedrąsus vaikinas, oi nedrąsus matys.. :) Tikriausiai karštas oras veikė jį..
Suplanuota buvo aplankyti ir Greenwich apylinkes, į garsųjų Cutty Shark laivą,
bei pavėpsoti į kanarėlių lizdą - aha, tikras finansininkų ir prekybininkų rojus tarp kostiumuotųjų ir tokiame stiklo rajone.. Bet pabūti jame išties įspūdinga.. Virš galvos važiuoja truakinukas. Sėdi traukinuke ir mojuoji sėdintiems ofise, jie tau atmojuoja - tikiu, jiems tai nusibosta gan greitai.. Srautai dideli.
ABsoliučiai natūralus dalykas parkuose matyti tokius vaizdus tiek vasarą, tiek rudenį, tiek ir žiemą...
Trafalgaro aikštėj, kurioje guli liūtukai ir karštą dieną visi mirko kojas fontanuose..
Vis dar prisimenamaas M.Jacksonas. Ir vis dar populiarūs jo šou, kaip kad Thriller. Beje, buvau prieš gerus metus. Labai patiko. Super praleistas laikas.
Perspėjimas iš anksto. Padusit tie, kurie nesportuojat :))
Smagu vidury gatvės taip fotografuotis - visas vaizdas tada matos. Hehe mes taip darėm Paryžiuj...
Kai Kate pagimdė berniuką... žurnalistai ir fotografai budėjo dieną naktį palapinėse... juokinga..
O jis sakė ''Niekada niekada niekada nepasiduok!''
Savaitgaliai ir savaitės dienos gražiomis dienomis buvo tokios, dabar šiek tiek tik daugiau aprangos, pirštinių, purvo ant batų ir rūbų, bet šypsenos ir džiaugsmas nei kiek nemažesnis.
.jpg)
.jpg)
(bus tęsinys, nes laimingi dalykai tęsias)