2016-ieji. I am BACK 2017-ais.

Sunku patikėti, kad metai praėjo, o aš nebuvau įlindusi į savo tinklaraštį. Nemeluosiu, dalis šio įrašo buvo pradėta rašyti ir aprašinėjau savo antrąjį Payžiaus maratoną. Dabar turėsiu pakeisti daug ką, kai ką ištrinti, nes toks tas gyvenimas :)
Nesileisiu į praeitį, bet prie tinklaraščio nesiliečiau ilgą laiką matyt dėl to, kad jis apima daug daug laikotarpių, emocijų, nuotykių, skonių, įkvėpimo ir lūkesčių. Negalėjau rašyti, nes atrodė turėjau tik ašaras akyse ir nieką galvoje, nes dūšioje buvo skylė, skausmas, ir viltis. Pernai metai buvo skaudūs, nė nebūčiau to susapnavus, bet buvo laikotarpis, kai tenorėjau užmigti ir negalvoti, nejausti skausmo ir nespringti ašarose.
Iš tiesų, šiandien bėgdama namo 7 kilometrus, galvojau, kaip pradėsiu rašyti, ką rašysiu, kokius žodžius rinksiu, ir nukriokiau kelias ašaras (tik kelias, nes pramušė), ir kaip pasakysiu I am back! Su kitokia patirtim, su kitokia užaugusia skūra, su kitokiu humoru, su kitokiu noru tobulėt.

Taigi gal aš bent trumpai papasakosiu, kaip ten buvo su tuo Paryžiaus maratonu, nes šio įrašo tikslas buvo papasakoti tai... Bus istorija apkarpyta, ir papildyta kas buvo po to, ir kur aš dabar esu. Palieku originalų įrašą kabutėse...

''Taigi, 2015-aisiais prabėgusi Paryžiaus maratoną ir pajutusį tą pirmo maratono kaifą, iškart pasiūliau draugėms registruotis kitiems metams į šį maratoną. O jos ėmė ir sutiko. Visos penkios užsirašėm (kaip aš nesiregistruosiu įsiūliusi draugėms, kas kad antrą kartą tą patį...) ir laukėm. Vis buvo toli toli, nors pradėjome rūpintis, kur gyventi, kad arčiau starto ir finišo. Draugės puikiai vykdė ruošimosi planus, guodėmės, juokėmės, kentėm žiemą, visokius šiaip pokyčius gyvenime. Kas ruošės, kam sekės sunkiau, buvo visko. Prakęsti tą tamsų laiką, kai lauke šalta, žvarbu ir tamsu, o tu turi ruoštis maratonui, nėra lengva. Manau ne vienas vis pagalvoja ''Daugiau jokių pavasarinių maratonų!'' Gaunas vėl kitaip. Net nesubėgus dar pavasarinio maratono, žinai, ką veiksi kitų metų pavasarį ir kuriam krašte nori bėgti... O taip, čia tokia kelionių bėgimo manija :)


Kelionė autobusu į Paryžių, su naktiniu keltu iš Doverio ir Calais. Iš tašės traukėm keptą vištą ir šakotį. Juokas juokais, bet tikrų tikriausią naminio kepimo šakotį (jei reikia kontaktų, tai va čia - šakočiai be chemijos, konservantų ir visokių nasty things), apsirūpinom Starbucks kava ir keliavom.

Paryžiuje atsidūrėm ankstų rytą, ir iškart vykome į butą, kurį buvom išsinuomavę per seną gerą draugą AirBnb. Kas lūžo miegot, kas negalėjo visai užmigti po paros nemiegojimo, laukėm kitų keliauninkių atvykstant, valgėm visus carbs'us iš eilės ir ant sofos pasilipusios ir pasistiebusios spoksojom į Eifelio bokšto viršūnę.

Penktadienis pati geriausia diena apsilankyti maratono Expo, atsiimti numerius, pavėpsoti į naujausias bėgimo rūbų ir batų kolekcijas, pasimatuoti Hoka Hoka batus ir vis dar jų neprisijaukinti (kas kartą matuojuos, kai galiu, ir na nelimpa man jie: siauri, keisti, bet patogūs).

Didžiulė siena su visais užsiregistravusiųjų vardais (kurių net 57 000!), ir surask savo pavardę kad gudras!

Pagaliau kažkas normalesnio racione po visų chalvų, bananų...

Prieš

Mes fainos! Vat!

Deja, po 18km aš sustojusi prie draugės apsižliumbiau. Bėgau maratoną, tam kad nubėgti. Pasiduot norėjau n kartų, spaudė dešinę pusę, nors šiaip ''pompų'' bėgdama negaunu, bet nuo gauto streso prieš maratoną, buvau išsibalansavusi nežmoniškai. Bėgau, pasilabindavau su prabėgančiais lietuviais, galiausiai mane pasivijo lietuvis bėgikas, su kuriuo pakrizendami bėgom kartu, stodavom maitinėlėse pavalgyti ir pagerti, ir vis tiek sakiau bėgsiu, nepasiduosiu, nes sumokėjau, tai medalį ir marškinėlius turiu pasiimti. Kaip gi kitaip! ''

Finišavom tada, viskas buvo gerai, traumų nepatyriau, nubėgau per 4h ir kažkiek. Lyg 4:30h. Visiškas atsipūtimas buvo, nesimėgavau dėl asmeninių rūpesčių. Sunku ir beaprašinėti, kas buvo ir dabar visiškai kitokiomis akimis atgalios žiūriu.  Tad let's move on!

Prieš Paryžiaus maratoną 2016-ais įsigijau lengvesnius batelius - Asics Noosa Tri 10. Iki maratono su jais buvo prabėgta nelabai daug, tad rizikavau išnešdama juos į maratono trasą. Bet batai pasiteisino nesvietiškai - labai patenkinta ir nebegaliu žiūrėti į senuosius sunkiuosius asics kayano ir nike pegasus. Rimtai. Kaifavau nuo kayano ir pegasus, bet apsiavusi lengvesnius batelius yra visai kas kita. Noosa batai patys gražiausi iš Asics'ų!

Po mėnesio gegužės 1d aš su drauge Egle (ta pačia iš Eastbourne pusmaratonio) bėgau Three Fort challenge - bekelio maratono distanciją (na kažkur 47km) su 1 km sukilimu. Buvo sunku, smagu, ir įveikėm per 5valandas. Ui patiko pačiam paskutiniam kilometre išsitaškyti nuokalnėj. Na labai man patinka žemyn bėgti, nors traumų tikimybė didžiulė, ypač pavargusiomis kojomis.


Dar 2016-ais dalyvavau Norwich Run 10km bėime rugpjūčio mėnesį. Sunku buvo bėgti man labai, galvojau nualpsiu, bet spėju tam įtakos turėjo karštis ir stresas. Po to tą dieną buvo nubėgta papildomai 17km, tad fainas išsitaškymas.

Spalio mėnesį susikroviau tašiuką ir su drauge Sigita išmovėm į Amsterdamą bėgti kas maratoną, o kas pusmaratonį. Susipažinom su savo VIP Run gvardija, fainais žmogiukais, tad trumpas savaitgalis buvo nuostabus. Nemėgiamas žodis yra deja, bet deja po šio savaitgalio virto gyvenimas aukštyn kojom, matyt ant maratono palinkėjimų sienos užrašyti žodžiai buvo pranašiški. Buvo daug nežmoniško streso, naktų, kai norėjau miegoti ilgai ilgai ir prabusti, kai bus šviesa tunelio gale, kai nebebus skausmo, kai kažkas suims už pečių ir pakratys tave ir pasakys ''Viskas bus gerai, pamatysi, išgyvensi'', kai saulė švies, o tu tikėsi, kad taip ir bus. Tuo metu buvo šlapia, pilka, niūru, liūdna, skaudu, teko visiškai pasijusti suaugusiu žmogumi, o nebe vaiku, nes netekau artimo žmogaus.
Nemeluosiu, dienas leidau spoksodama į lubas, skaitydama, kuo ilgiau miegodama, leisdavau muziką ausinuke kuo garsiau ir kilnodavau svorius, kalbėdavaus su treneriu Evaldu iš Didysis Grifas (Kaune, Donelaičio g.), gerdavau daug kavos, norėjau išsipasakti tą patį per tą patį šimtui milijonų žmonių, norėjau sulaukt palaikymo (ir sulaukiau!), norėjau tiesiog negalvoti... Galvojos, labai daug, analizavos, kūrės situacijos, apimdavo kaltė, nežinia, netikrumas, mirties baimė, panika (jei tik kas neatsiliepdavo ar neatrašydavo sms), apetiko stoka arba persivalgymas.
Iš tikro dar dalis viso to yra likę, nes kol rašau dabar, tai ir jaučiu širdies dažnis sutankėja.

Ką dariau? Kaip ir minėjau klykiau, akimis lubas tapetavau, valgiau ir nevalgiau, šnkėjau ir tylėjau, sportavau ir trypiau Kleboniškio miško takus (pirmą kartą taip smagiai lakiojau prie minusinės temperatūros, bet kaifavau mišku, kūriau planus, kūriau sau teigiamas mintis), nes sakiau nesustosiu, negaliu sustoti dėl visokių nelaimių ir patirčių. Iš pasiutimo, iš to velniuko viduje, kuris skatina tobulėti, eiti pirmyn. Ai, dar porą savaičių gulėjau ir žiūrėjau ''Big Bang Theory" ir juokiaus. Taigi būna dienų kaip tyčia! Bet kiek sutikau gėrio pakeliui, ir gražių akimirkų, ir žmonių!

Lapkritį pradėjau bėgiot daug nuosekliau iš pasiutimo, tą darau iki šiol. Taigi I AM BACK!!! Pradėsiu dalintis savo patirtimi, teisinga ar neteisinga, savo pamokomis, receptais, kelionėmis, mintimis. Nes tai blogas sau, draugui, kasdienybei!

P.S. Noriu padėkoti visiems, kurie vis atrasdavo Keistai Paprastą, dalinotės išbandytų receptų nuotraukomis Facebooke, draugytėms, kurios visad skatino toliau rašyti, dalintis, Mamukui, kuri net nustojo tikrinti, ar yra naujų įrašų (surprise now!), bėgikui V, kuris paliko labai gražių komentarų ir paspardė sėdimąją man, kad vėl rašyčiau, draugams iš VIP Run, kurie yra superiniai (Marius, Rima, Kristina!).

P.S.S. I am BACK!

Paryžiaus maratonas 2015

Kai 2013 metais sumąsčiau prabėgt 10KM oficialiose varžybose dar tada Škotijoje, tikrai negalvojau, kad spirgėsiu ir norėsiu bėgti dar toliau. Sako, žmonės auga ir charakteris grūdinas, tikslai kinta, limitai atitolsta. Tik tyliai svajodavau apie 42KM distanciją, nes atrodė nesąmonė, nebūsiu niekad aš tas graikas, lekiantis 42KM pranešt apie pergalę. Juk ne karas, kam čia tiek bėgt, tiesa? Bet kai netyčia spusteli mygtuką ir užsiregistruoji maratonui gražiai skambančiu pavadinimu įspūdingame mieste, tai tik sukikeni ''Ai metai laiko juk'', o antra mintis ''Vauuu aš bėgsiu maratoną!'' Būti tik mėgėja bėgiotoja ir gauti elektroninį laišką su sveikinimu''Jūs gavote vietą Paryžiaus maratone'' buvo labai geras jausmas. Iš tiesų didžiavaus savim! Na, tai užsiregistruota, metai laiko, galima ir ilsėtis.
Deja, diena artėjo, tad teko įjungti smegeninę ir motvvuot kojas ir imtis veiksmų. Nebepamenu, kaip įkalbėjau (o gal nereikėjo) savo draugę Vitą atskristi ir palaikyti mane per maratoną, bet maratono laikas artėjo, mes nusipirkom kelionės bilietus (ji - iš Lietuvos, aš - iš Londono), susiradom gyvenamą plotą ir laukėm. Svajojom, kaip šniurinėsim Paryžiaus gatvėm, valgysim macaroons iš Laduree ir siurbsim kavą puodais (mes kavamanės...). Dar truputį aš treniravaus, nors buvo baisiai bjauri žiema, tamsu, tad teko ir pasipergyvent pačiai su savim ir pasikeikt, kokio velnio aš registravaus į maratoną, ką negalėjau taip nuvažiuot į Paryžių (bet tas važiavimas tik šiaip... taip beprasmiška skamba išties...) Bet treniruodavaus, kiek turėjau įkvėpimo. Po 20 mylių ilgiausio bėgimo prasidėjo neraminantys skausmai, bet aš dar ne tiek pergyvenus ir įveikus, taip kad daiktai kraunami, emocijos veržias per kraštus ir važiuoju praleist mergaitišką savaitgalį Paryžiuj..su trupučiu bėgimo..
Iš tiesų, norėjau labai važiuot ir pakeisti prieš tai turėtus atsiminimus iš Paryžiaus, kažkokia nuojauta traukė ''Grįžt bus verta!''

Darbe pamojuota ''Atia kolegos, iki antradienio, jei ateisiu'', rieškučiom susisemti linkėjimai ir aš jau traukiny į Paryžių.

Kelionė itin įprasta. Sėdau į Eurostar ir didmiestis pasiektas. Kelionėj dar sutikti keli Transalpine pažįstami, bėgsiantys maratoną. Lengvai nusigavau iki išsinuomuoto studio buto. Pirmas dalykas įėjus į butą - šokau ant lovos ir spoksojau pro langą.

Paryžiuj karšta, o aš iš britiškojo Londono atvykus, kepiau saulėj ir tikėjaus įdegti. Belaukdama draugės prisiurbiau kavos, prisivaikščiojau ir užsukus į Laduree prigriebiau sutiktuvių skanėstų - avietinių macarons. Nesvarbu, kad tam pačiam Londone yra net kelios Laduree... Ne ne tai ne tas pats, kas eiti į Laduree Paryžiuj. Deja, nuotraukos nėra - sutraiškiau rankinuke tuos macarons, užmetus prisipirktu maistu mažoje parduotuvėlėje. 

Susitikusios ketvirtąjį kartą per tikriausiai 3-4 metus su savo bestie (taip taip, tai ta pati Vita iš Voras Tinkle tinklaraščio) turėjom vėl nuvaikščioti Paryžiaus gatves - juk Vita pirmą kartą Paryžiuj! Tikrai jutau pareigą, kad ji turi pamatyti miesto, o ne tik laukiamo maratono stebėjimo. Manau, kitą kartą pamatysim žymiai daugiau (ahem, nes bėgsim maratoną per visą miestą?), nes penktadienis buvo praleistas maratono expo Salon de Running pakankamai toli nuo miesto centro. Ten turėjom atsiimti marškinėlius šeštadienio rytiniams 5km bėgimui ir numerį maratono bėgimui bei žalią kuprinytę su visokiomis rėmėjų smulkmenėlėmis (hmm kam ta kempinė numykiau... ryškiai matės, kad bėgsiu pirmą maratoną...na, žinot iš anksčiau - bėgau tik du ultra bėgimus hehe :))

Bėgimo expo buvo visai nieko, įdomu, daug visokių prekių ženklų, galėjai prisipirkti Asics marškinėlių, batų, kojinių, pamatyti ultramaratonininką Scot Jurek, knygos ''Valgyk ir bėk'' (angl. Eat and Run) autorių, dalinantį savo autografus.

(ne, būna labiau hot. Tiesiog nereali pagarba tau, SJ)

Bananų mums neužteko, tad pašniurinėjom po stendus ir vykom link Starbucks (kolegė išjuokė..Paryžiuj ir ėjai į Starbucks?), jau jaučiausi pavargusi ir nervinga, ir tikrai mėginau suvaldyti užsispyrimą neiti. Bet patraukėm Liuksemburgo sodų link. Žinoma, su navigacija rankose. Gražu ten, labai gražu, ypač kai šiltas vakaras, nevėjuota ir jau viskas aplinkui žydi įvairiausiomis spalvomis. O kiek bėgiojančių!

Žinoma, penktadienio vakaras neapsiėjo be pašnekesių lig paryčių (juk reik aptart gyvenimo strategijas). O šeštadienį aš kilau pakankamai anksti, kad pavalgyčiau, suvirškinčiau, susiruoščiau ir dar spėčiau įkalbėti draugę ''Nu tik davai, dėkis aprangą ir marš pro duris.'', nes matai, kad širdimi žmogus nori bėgti, akys veržte veržias bėgti. Kaip cvekai, mes greitai stovėjom prie starto ir iš tikro tada pajutau drebuliuką ''Džyz, rytoj man maratonas... lygus lygus..ir bėgti visus 42km.. na, kaip nuo Kryžkalnio į Tauragę.. nu joooo..Kojos atlaikykit, supratot? Įklimpom.''

Prarisnojom tuos 5 km mosikuodamos Lietuvos vėliavėlėmis, gautomis Salon De Running, ir tikėdamosis sutikti tautiečių. Nė velnio, kiek dairėmės, taip nieko. Galiausiai prie finišo, t.y. bananų ir kavos/arbatos stalų netikėtai sutikom tautietį bėgiką ir diena tik prasidėjo. Artimiausioje Starbucks (yeah, I know I know..) praleidome kelias valandas kalbėdami apie bėgimą, motyvąciją ir koks gražus pasaulis yra bėgant. Dar pasivaikščiota po Paryžių, aplankyta sporto prekių parduotuvė įsigyt galvos apdangalų, nes rytojaus dieną buvo žadama saulė. Na ir metas medituot ir ruoštis maratono. 

This is the day! Taip laukta visus metus!

Bėgau bėgau, neišsitaškiau, tikrai neatidaviau visos savęs, bet buvo sunku, momentais velniškai sunku dėl tos ''sienos'', ''bloko'' ar tiesiog ožių ''Ne, nebėgsiu, nebegaliu, nenoriu, nebenoriu''. Džiugu, kad nebuvo to jausmo ''Nekenčiu bėgimo'', kuris aplanko juokais ar nejuokais kaskart bėgant. Nors aš ir kartoju nekenčiu, nemėgstu, bet aš bėgu, aš sugebu per save perlipti, nes žinau, kad nerealiai jausiuos po visko; žinau, kad vieni tik seka tokius žmones akimis, bet ne veiksmais, nes bijo, o aš žinau, kad vis tiek darysiu, kad ir bijosiu, vis tiek jei krisiu, tai ir kelsiuos. 

Pradėjus maratoną prispaudė wc, bet iškenčiau iki 10km, o tada teko sugaišti eilutėje. Po to prasidėjo kova su savuoju ''aš'': muzika ausyse groja, bet viską girdi, kas dedas pakeliui, mėgini kvėpuoti, kaip buvo patarta, mėgini užsižiūrėt į Paryžių, mėgini svajoti, niūniuoti, ir vis bėgi. Ir tik bum ir 30km, ir pradedi ožiuotis, stoji paeiti, pasieki kažkokį limitą, kurį ne kiekvienas pajėgus pramušti ir toliau tęsti lyg niekur nieko. Iš tiesų, jei sustoju paeiti, vadinas tų sustojimų bus ir daugiau, ir jie dažnės. Pradedu simuliuoti, nors laikas tiksi, yra noras ir nubėgti per suplanuotą laiką, bet.. Ožiai laimėjo ir nubėgau viską 7 minutėmis ilgiau nei planavau. Kaip pirmam maratonui užskaitau. Patirtis neįkainojama, rimtų skausmų nepatirta, nors kojos medinės ir skaudūs raumenys buvo kelias dienas. Vis dar neaiškūs jausmai blauzdos kaule ar raičiuose, kažkoks bieselis įlindęs. Nekalbu apie sutrikusį miegą ir apetitą (vis dar laukiu to drakono, kai norėsis valgyti viską be sustojimo). Bet žinot kas svarbiausia, kad vieni po tokių patirčių ''tepa slides'' ir nebežiūri į ilgas distancijas (kaip kolega tarstelėjo ''Never ever''), o kiti įsikvepia, pamato savo klaidas ir užsiregistruoja kitų metų Paryžiaus maratonui (pirštai linksta į mane).

Medalis buvo aplaistytas šampanu, apsaldintas juoduoju šokoladu ir chalva (nom nom nom!), o po to buvau ''priversta'' (pff nemokėsiu aš už jokį funikulierių) užlipti daug daug laiptelių iki gražaus pastato (pagooglinau tai Sacre Coeur). Nebaisu iš užlipti į kalną, kai prieš tai apsilankai saldainių parduotuvėj ir nusiperki Chocoalte Olives su viltim, kad paragausi kažko įdomaus (alyvuogės ir šokoladas? Why not?), deja mus patikino, kad viduje migdolai (tik nepaminėjo, kad saldainiukai buvo žiauriai saldūs).

Graži panorama, puiki vieta svajonėms, ar pasižiūrėti įvairių gatvės triukų su kamuoliais, tikriausiai dar ir tokių, kur iš kišenių mikliai ištraukiami pinigai, ar įvairūs pasiūlymai ištekėti, ''kabinimai'', pamačius gražias merginas (dėl ištekėjimo nejuokauju..manau tokių pasiūlymų ten pilna).

Savaitgalis buvo nerealus, emocionalus, įkvepiantis, su dauuug juoko, daug nueitų kilometrų (netgi daugiau nei nubėgta) (šaltinis Voras Tinkle), naujomis pažintimis, kaupais įspūdžių ir nauja meile Paryžiui. Pažadai? I'll be back!