2015-06-12

Varškės pyragas su kokoso plutele (3 dublis)


Ir kaip nepasinaudosi proga namie įsijungti orkaitę ir išsikepti prieš kelis metus panaudotą idėja pyragą kepti su kokoso plutele. Iš tiesų - tai daugiausia žinučių ir užklausų sulaukęs receptas, išmėgintas n sykių ir kas kartą pirštai nulaižomi ir trupinukai surenkami. Šį kartą rezultatas buvo vėl toks - pyragas pradėtas valgyti 9 ryto nesulaukė 11 ryto. Atvėsinti būtina, taigi valgykit kitą dieną... O dabar marš kepti.


Reikės (20 cm skersmens formai):
Pyrago pagrindui: 2 puodeliai kokoso drožlių
2 kiaušiniai
bėriau 2 v.š rudojo ar kokosų cukraus 

Pyrago įdarui: 0,5 kg varškės (naudojau Maximoje pardavinėjamą 6proc varškę iš kibirėlio. Varškė skirta pyragams. Maxima pagalvojo apie viską..)
3 kiaušiniai
D.Oetker vanilinio pudingo pakelis
120 ml kefyro (galima pieno... nenorėjau dėl lašelio pieno plėšti pakuotę)
100 gr cukraus (naudojau vaisių cukrų fruktozę)
sauja ar dvi  smulkintų kakavos pupelių (angl. cacao nibs)
ir įtarkavau mažojo pirštelio didumo ciberžolės šaknies ( o taip! o ne, milteliai netiks..)


1. Pyrago pagrindui skirtus kiaušinius ir cukrų ištrinkite, kol cukrus ištirps.
2. Įmaišykite kokoso drožles, kakavą, išsukite šaukštu, kol gerai susimaišys su kiaušinių mase.
3. Apvalią kepimo formą išklokite kepimo popieriumi (kad lengviau klotųsi kepimo popierius, gabalą popieriaus suglamžau ir pakišu po kranu), ant jos suberti kokoso masę ir pirštais paskirstyti po visą formą ir aplipdyti formos kraštus. Stenkitės, kad pagrindo storumas būtų visur apylygis.
4. Kepkite įkaitintoje orkaitėje iki 180 laipsnių apie 20-30 min. vis stebėdami, kad nesudegtų (krašteliai greičiau apskrunda).
5. Kol kepa pagrindas pasiruoškite pyrago įdarą. Įdarui skirtus kiaušinius, cukrų (manau su medum būtų ir labai skanu, tik reiktų rinktis neutralesnį medų (rapsų, liepų žiedų, bet ne grikių), išsukite šaukštu, kol cukrus ištiprs. Sudėkite tarkuotą ciberžolės šaknį, varškę, suberkite pudingo miltelius, supilkite kefyrą ir viską sumalkite virtuviniu kobainu (ar rankiniu blenderiu)
6. Suberkite smulkintas kakavos pupeles ir gerai išmaišykite.
7. Masė gavosi grietinės tirštumo.
8. Įdarą supilkite ant iškepusio pagrindo ir šaukite atgal į orkaitę geram pusvalandžiui (priklauso nuo orkaitės kaitrumo). Kepiau tol, kol įkišus medinį pagaliuką jis liko sausas, be to ir viršus jau buvo apkepęs, t.y. pajudinus nedrebėjo. Netgi viršus man įtrūko, tad tikrai traukiau laukan ir palikau vėsti.
9. Kepantį pyragą galite pridengti folijos lakštu, taip pyragas nesudeg,s neišdžius paviršius.
10. Tikrai rekomenduoju - atvėsinkite visiškai prieš ragaudami. Likučius (ahem, jei liks..) laikykite šaldytuve.
 

2015-05-30

Atostogos ir DNB NIKE We Run Vilnius

Ėjo ir praėjo, praskriejo, o iš tikro prabėgo ilgiausios šių metų atostogos. Taip gavos, kad kalendoriuje šiemet atostogos buvo pažymėtos gegužės mėnesiui. Dabar teks dirbt visą vasarą, bet nenusimenu - yra mini atostogų planuose (hurray!) Pernai atostogos lėkė Alpėse besigrožint nerealia kalnų gamta, alsuojant kartu su vėju tarp kalnų viršnių, būnant savimi ir su savimi, lipnat, kopiant, brendant, bėgant, o šiemet aš buvau baisiai rami - tik laksčiau Barselonos pajūriu, nubėgau pirmą oficialų pusmaratonį (check!) ir tiesiog ilsėjaus Lietuvoje. Beje, kepiau savo senuosius nerealiuosius ir lengvuosius bumbuliukus (iš tikro dėl to ir rašau šį įrašą.. :))





 Tokie tad savaitgalių rytai Barselonoj. Nerealiai daug žmonių rytą pradeda aktyviai - grupinės treniruotės su treneriais, bėgimas, riedučiai, riedlentės, ...


Ne NIKE reklama, bet absoliučiai dievinu šiuos batelius - patogumas, padėjo įsisenėjusioms problemoms, o ir spalva to die for..

Barselonoj taip pat daug vaikščiota, tad hip flexor'iai turėjo darbo ir negalėjo stingti. Joga paplūdimy būtų buvę iš vis idealu įvairiems prasitampymams. Kad ir be jogos, bet manęs laukė Vilnius su DNB Nike We Run bėgimu, kuriam užsiregistravau kovą. išties velniškai džiaugiaus taip susiklosčiusiom aplinkybėmis, nes tai buvo pirmasis mano bėgimas Lietuvoje! 





Diena aušo iš lėto. Buvo vėsoka, apsiniaukę. Vėliau įsigiedrėjo ir buvo vėlniškai saulėta, ir sakyčiau netgi per šilta ilgų distancijų bėgimui, bet 21 km kas čia tėra smėsčiojo galvoj. Man Vilnius labai gražus su daug mielų siaurų gatvelių, architektūra, sena-nauja kontrastais, tad laukiau bėgimo kaip ekskursijos. 
Buvo neramu, kaip atlaikys mano probleminės blauzdos ir ar neišryškės, kokie kiti skausmeliai ar diskomfortas. Nežadėjau save spausti bėgdama (tikriausiai aš ir šiaip esu iš tų, kurie bėga tik komforto zonoj ir spausti sunku prisiversti), bet vis tiek kiekvienas bėgikas/-ė svajoja apie tam tikrą skaičiuką. Aš apie kokį skaičiuką svajojau žinau, kad galiu pasiekti (numušti dešimt minučių laiko... kažkur ties pensijiniu amžiu išeis... :)) Tagi man pusmaratonis turėjo būti treniruotė (dažniausiai mano ''treniruotės'' apsiriboja 10 km prasibėgimu), besiruošiant liepos mėnesio maratonui (kurio metu tikrai noriu pasigerint savo lievą maratono laiką... baisu juk matyt regresą, besitreniruojant).

Atsiėmusi startinį paketą su gražiais marškinėliais, daug makulatūros viduje, visai neblogu batonėliu ir greitkošės indeliu, persirengusi, pasiruošiau apšilimui. Po smagaus bendro apšilimo su trenere ant scenos, ėjom link savo aptvarėlių, iš kurių ir startavom lygiai 9.30val. 7000 spalvotų žmogeliukų - gražus vaizdas!
Visad bėgu su muzika, nes taip greičiau laikas eina, kartais ''pasitaškai'', kai kažkas gero užgroja, bet šį kartą kiekviena daina atrodė erzino, nors pats bėgimas tikrai buvo smagus: neskaičiavau kilometrų, nereikėjo alkūnėmis stumdytis su kolegomis bėgikais, hifaivinomės su savanoriais (jie/jos labai cypavo... nešūkavo, bet, sakau, cypavo... gal dėl to, kad daug jaunų mergičkų savanoriavo :)), grožėjaus Vilniumi.
Pusmaratonio trasą 21, 098 km sudarė du ratai po 10km ir papildoma 1,098 km atkarpėlė. Kaip pusmaratoniui - pusė velnio bėgti du tuos pačius ratus, jei tai būtų buvęs maratonas ir 4 ratai bėgimo, kažin, kiek tai būtų sutraukę bėgikų. Prestižiniai maratonai, ir šiaip maratonai, dažniausiai yra vieno rato - ne prestižas bėgti kelis tuos pačius ratus aplink kaimą... :)
Pirmuosius dešimt km subėgau, atrodė, greitai, lengvai, be sustojimo (dažniausiai stoju po 5km ir pradedu eit, ir tada stoju dar n sykių ir mėginu save motyvuot), kojos nešė gerai, tik Garmin pulsometras rodė beleką: į kalniuką pulsas būdavo 88-100 dužiai/m, tiesiojoje pulsas siekė apie 112 d/m... galvojau tikrai negalėjau taip gerai ''pasirodyti'', nes momentais gaudžiau kvapą, o pulsas žemas, mėginau greitėt - nu kur tau... akys ant kaktos lipa tada ir žinau, kad ilgai netversiu. Stengiausi neįsibėgėti pradžioje - sako, nori gerai finišuoti, neskubėk pradžioj. Kuo toliau ir daugiau bėgiojant, reikės mislyti apie bėgimo laikrodžio keitimą.
Pirmą sykį stojau eiti po 17.5 km (vauza! asmeninis pasiekimas! :)), nes užsvaigo galva - aš gi šaunuolė, nei geliuką turėjau, nei cukraus, o pakeliui buvo tik vienas ''maitinimo punktas'' su obuoliais ir bananais (arba aš jų nepastebėjau ''taip greitai'' bėgdama). Tikrai tikėjausi, kad pakeliui bus bent porą bananų punktų... Minusas man, kad neturėjau savo geliuko ar užkandžio, bet minuso dalį duočiau ir organizatoriams (nežinau, kas dėjos užpernai, gal nebuvo iš vis nė vieno punkto su bananais). Ties 18 km gavusi skiltelę obuolio (sugebėk dar neluptą obuolį kramtyti ir bėgti tuo pačiu..oi ir dar kvėpuot gerai...ech..), sulaukiau cukraus kick in ir toliau galėjau bėgt, nors mintis buvo sustot prie greitosios pagalbos ir paklaust, gal turi gliukozės tabletę, bet pabijojau, kad nebeleis bėgti toliau che che :) 
Na ir po 21, 098 km finišavau. Pasiėmiau medalį ir visa laiminga buvau. Ką reiškia tas visa laiminga O gi tai, kad jauties pats sau didvyris, padaręs tai, ko kiti nedrįsta, ko kiti bijo, ar tiesiog tingi, netiki savim. Tikrai nerealus jausmas dalyvaut varžybose, nors ir nepretenduoji į jokis prizus. Prizas yra medalis, nuotaika, endorfinai, tas nuovargis kojose, galvoje, ir visam kūne. To tikrai nesupras ne bėgikas. Po pusmaratonio vėl atgijo tie jausmai ir prisiminimai, kaip kad buvo po Paryžiaus maratono (po Varšuvos 10 km nebuvo tokių endorfinų, nes naaaa tik dešimt km..kas čia tėra..:)), kaip yra smagu laimėti prieš save, patiriant tas kovas su savimi kelyje bebėgant, suvaldant tas mintis netgi pasiduoti ir nepasiduodant. Tokios dienos yra šventė!



Renginys buvo superinis. Gražus! Pasirūpinta visais: daiktų saugojimo vietos, informacijos skyrius, šventiška nuotaika, aiškūs žymėjimai, kilometrų žymėjimai, ir galiausiai vykstanti pasta fiesta po renginio. Buvo šviežia karša pasta su žolelėmis, daržovėmis,





Dievinu bazilikus... pasipešiau saujas jų nuo stalų ir valgiau su pasta


Argi negražu, kai startuoji ir finišuoji tarp galingų istorinių paminklų, pastatų ir įrašai savo pasiekimus į savo istoriją?



Atėjo laikas ir pasidalinti senu-patobulintu (sena-nauja kontrastai, huh?) receptu. 

Bumbuliukai su ciberžole pagal seną receptą 


Ką dariau šį kartą kitaip.

Reikės:
1 puodelio avižų sėlenų (perku IKI parduotuvėje)
1 puodelio virtų ir sugrūstų morkų
2 puodelių kokoso drožlių
2-4 v.š. skysto medaus
1 v.š. kokoso aliejaus
1/2 a.š. ciberžolės (kurkumos) miltelių (nebūtina) arba pusė mažojo rankos pirštuko didumo ciberžolės šaknies (ne pirštuko!!!)
galite įtarkuoti ir truputį imbiero šaknies

Morkas, ciberžolę, medų ir kokoso aliejų sumalkite rankiniu kombainu (blenderiu) iki tyrės. Tada viską dubenyje sumaišykite iki masės, iš kurios galėsite rankomis formuoti rutuliukus. Jei masė per skysta, įberkite ar kokoso drožlių, ar avižų sėlenų. Rutuliukus apvoliokite kokoso drožlėse (jas galite sumalti iki miltelių su kavamale, turėsite kokoso miltus) ar sezamo sėklose, ar maltuose riešutuose. Kepkite apie 30 min įkaitintoje iki 180 laipsnių celcijaus orkaitėje. Iškepusius bumbuliukus palikite atvėsti orkaitėje. ištraukite ir ragaukite. Likusius dėkite į šaldytuvą (nebūtinai), nes kitą dieną ir atvėsę jie būna dar skanesni. 


Gavau komentarą Instagrame, kad man net nepažįstamas žmogus išbandė šiuos bumbuliukus ir labai patenkintas liko paprastumu ir skanumu. Jis receptą patobulino razinomis. Kodėl gi ne?!

Skanaus žmogeliukai!

2015-04-29

ORLEN Varšuvos Maratonas 2015

Kai važiavau į Paryžių bėgti maratoną, nė nenutuokiau, kad daug kas gali apvirsti aukštyn kojom ir aš norėsiu bėgti dar labiau. Dauguma prieš maratoną kartojo, kad nenorėsiu daugiau jokių maratonų, kad nepatiks, kad kentėsiu, kad keiksiuos, ar šiaip pažiūrėdavo kaip į tą, kuri ''neturi kas veikt, kaip tik kankint save'' (dar įsivaizduokit tą žvilgsnį, lyg žiūrėtumėt į kokį trenktą kolegą). Aš tikrai tik šypsojaus ir žinojau, kad "jūs man į galvą neįlįsit, neprisėsit limitus brėžiančių ar kitokių neigiamų minčių, nes aš kartais pati savęs nepažįstu ir priimu tokius iššūkius ir net nebaisu būna" Po Paryžiaus boom ir aš jau perku bilietus į Varšuvą, kur ketinu susitikti didele grupe lietuvių sportininkų, atvyksiančių iš Lietuvos bėgti ORLEN Varšuvos maratoną. Pasirinkau tik 10km, nes nepasitikėjau savo jėgomis ir pakankamu atsigavimu naujam maratonui (vis bėdos blauzdose).




Turiu pripažinti, kad esu atitrūkus nuo bėgimo sporto Lietuvos padangėje, nežinau, kaip sekas tautiečiams, net nesekiau jokių bėgikų tinklaraščių, mat kai išvykau iš Lietuvos bėgimas neatrodė toks populiarus (nors ką aš čia šneku... kaip galėjau žinot bėgimas populiarus ar ne, jei tik ratukus sukdavau mokyklos stadione, tuom žinios ir baigdavos – nesutinki pažįstamų stadione, vadinas tik aš čia viena balta varna ir tebėgioju matyt…). Akys atsiveria matyt su amžium (iš serijos: amžius ir išmintis eina drauge, tik kartais išmintis atsilieka..), ir pradėjus domėtis net gera ant širdies paliko, kiek lietuvių entuziastų yra, kiek žmonių, laužančių standartus, limitus ir įrodančius, kad žmogus yra nereali būtybė, beveik su sparnais; kad valia irgi yra raumuo ir jis turi buti treniruojamas.
Kelionė į Varšuvą iš Londono užtruko vien dėl keliavimo paryčiais iki oro uosto (naktiniai autobusai yra visiškai nelinksmas dalykas ir pavojingas), bet vasariška šiluma, išlipus iš lėktuvo, pažadėjo gerą laiką, nuotaiką ir įspūdžius. Beje, paklaidžioti po Varšuvą išlipus ne toje stotelėje buvo savotiškas nuotykis, nes Varšuvoje buvau buvus tik prieš aštuonis metus ekskursijos metu. Mieste atrodė viskas nauja, gražu ir modernu. Na, man kaimo vaikui visada viskas įspūdį palieka… Kelionės maršrutas link viešbučio kambario suko pro parduotuvę, kurioje manęs laukė užsakyti nauji bėgimo batai (taip taip, aš visada iš kelionių parsivežu kažką praktiško, ir čia tikriausiai buvo praktiškiausias pirkinys iš kelionių…o dar oranžines spalvos..šypt... jei atrodo nepraktiška, tai esu vežusis ir artišokų - jie žiauriai gražiai atrodė). Poilsis viešbuty, vadinamasis pasta party nacionaliniam stadione (įįįįįįįsssssssspūūūūūūddddinga pabūt tokiam pastate, kuriame telpa 58 000 žmonių; tokiame tik buvau buvus Paryžiuj per Depeche mode koncertą) ir poilsis vieniems prieš tikrą maratoną, kitiems prieš tik 10 km nustriksėjimą (pirštai į mane).
Sekmadienio rytas buvo visai nebe vasariškas, apniukęs, bet nešaltas. Minios bėgikų rikiavosi startui. Nuotaika buvo puiki, purškiantis lietus plovė akis, kad geriau matytume trasą, grojo muzika ir vyko bendra masinė mankšta (sekiau kitų kolegų veiksmus, nes lenkiškai vis tiek nesupratau, kuriuos ten sąnarius sukinėt ir apšilinėt reikėjo).








Duotas startas. Paleido maratonininkus ir dešimtukininkus kartu tik į skirtingas puses. Mes baltais marškinėliais, maratonininkai - raudonais (united colours of marathon,huh?). Plojančių žiūrovų netrūko.

(nuotrauka iš ORLEN Warsaw facebook puslapio)

Pradėjau bėgti per sparčiai (haha, spartumas tai čia pagal mane… kitiems tai atrodytų vėžliškumas) ir ties viduriu šiek tiek "lūžau" dėl motyvacijos stokos. Blauzdos laikės gerai su doze aspirino ir ibuprofeno. Galiausiai paskutinis kilometras įveiktas ir medalis ant kaklo (lovin’ it!). Pirmas jausmas po finišo? Pffff, visai neįdomu tie 10km, kad ir sunku, bet neįdomu…nubėgi ir nesijauti joks didvyris sau. Maratonas - tai jau kita kalba, nubėgi ir tada tas toks nerealus bendrumo socialinis jausmas, visi pingvinauja aplinkui, pasveikina vienas kitą net nepažinodami, nes atliko tai, ką kitų galva, jie niekad gyvenime nepadarytų/nedarytų, džiaugsmas, jei pagerino laiką, džiaugiamasi kartu su kitais pasiekimais, liūdima dėl nesėkmių, ar dalinamasi 25-o--30o kilometrų įspūdžiais, kada prasideda tikroji kova su savimi, kojomis ir smegenėlių vingiais. Žodžiu, kitais metais aš noriu maratono. In da list! O kodėl gi ne…



Po finišo šaltas dušas (man neužteko šilto vandens…o iš tikro į tą kabiną nebuvo atvestas šiltas vanduo spėju), ir tada alkunėmis prasiskyniau kelią prie finišo ir laukiau laimėtojų, ir kitų lietuvių.



Geras jausmas, net šiurpuliukai lakstė per kūną, matant tolumoje atbėgančius pirmuosius bėgikus. Pasižiūri tada į laikrodį ir matai, kad jie maratono finišo liniją kerta laikrodžiui skaičuojant  2val ir 7minutes… Nerealu atrodo? Gyvai mačiau pati, labai realu. Taip taip, laimėtojai dažniausiai yra kilę iš Kenijos, Etiopijos ar kitų Afrikos šalių. Tada visi tampa ''ekspertais'' ir puola sakyt – genetika, gyvenimo sąlygos, kai visur jie tik bėgioja ir panašiai, bet po 3 minučių atskuodžia pirmasis europietis, lenkas Henryk Szost, ir finišuoja. Tada visokios genetiškos šnekos nublanksta. Tai darbas, užsispyrimas, valia, disciplina, o ne tik genetika lemia greitį, greitą finišą, pasiekimus. Po dar 16 minučių netikėtai (bent man) atskuodžia lietuvis Ignas ir finišuoja. Laikrodis sako, kad jis nubėgo maratoną per 2 val 23 min. O tu stovi žmogus apšalčs, ploji rankytėmis ir galvoji, kad tai kažkas nerealaus (taip taip, minėjau, kad viskas čia labai realu, bet vis tiek užeina momentas "OMG, tikrai nerealu"). Nuotraukų turiu, bet be žmonių sutikimo nenoriu dalintis jomis.
Super mielas savaitgalis, kad ir lėtokai, bet pasiektas visai geras 10km "benchmark" tolimesniems tobulėjimams, daug planų bėgti ir lėkti (klapsiu rankytėm ir negaliu sulaukti!) ir vis didėjanti meilė bėgimui ir ne tik :)

2015-04-16

Paryžiaus maratonas 2015

Kai 2013 metais sumąsčiau prabėgt 10KM oficialiose varžybose dar tada Škotijoje, tikrai negalvojau, kad spirgėsiu ir norėsiu bėgti dar toliau. Sako, žmonės auga ir charakteris grūdinas, tikslai kinta, limitai atitolsta. Tik tyliai svajodavau apie 42KM distanciją, nes atrodė nesąmonė, nebūsiu niekad aš tas graikas, lekiantis 42KM pranešt apie pergalę. Juk ne karas, kam čia tiek bėgt, tiesa? Bet kai netyčia spusteli mygtuką ir užsiregistruoji maratonui gražiai skambančiu pavadinimu įspūdingame mieste, tai tik sukikeni ''Ai metai laiko juk'', o antra mintis ''Vauuu aš bėgsiu maratoną!'' Būti tik mėgėja bėgiotoja ir gauti elektroninį laišką su sveikinimu''Jūs gavote vietą Paryžiaus maratone'' buvo labai geras jausmas. Iš tiesų didžiavaus savim! Na, tai užsiregistruota, metai laiko, galima ir ilsėtis.
Deja, diena artėjo, tad teko įjungti smegeninę ir motvvuot kojas ir imtis veiksmų. Nebepamenu, kaip įkalbėjau (o gal nereikėjo) savo draugę Vitą atskristi ir palaikyti mane per maratoną, bet maratono laikas artėjo, mes nusipirkom kelionės bilietus (ji - iš Lietuvos, aš - iš Londono), susiradom gyvenamą plotą ir laukėm. Svajojom, kaip šniurinėsim Paryžiaus gatvėm, valgysim macaroons iš Laduree ir siurbsim kavą puodais (mes kavamanės...). Dar truputį aš treniravaus, nors buvo baisiai bjauri žiema, tamsu, tad teko ir pasipergyvent pačiai su savim ir pasikeikt, kokio velnio aš registravaus į maratoną, ką negalėjau taip nuvažiuot į Paryžių (bet tas važiavimas tik šiaip... taip beprasmiška skamba išties...) Bet treniruodavaus, kiek turėjau įkvėpimo. Po 20 mylių ilgiausio bėgimo prasidėjo neraminantys skausmai, bet aš dar ne tiek pergyvenus ir įveikus, taip kad daiktai kraunami, emocijos veržias per kraštus ir važiuoju praleist mergaitišką savaitgalį Paryžiuj..su trupučiu bėgimo..
Iš tiesų, norėjau labai važiuot ir pakeisti prieš tai turėtus atsiminimus iš Paryžiaus, kažkokia nuojauta traukė ''Grįžt bus verta!''

Darbe pamojuota ''Atia kolegos, iki antradienio, jei ateisiu'', rieškučiom susisemti linkėjimai ir aš jau traukiny į Paryžių.

Kelionė itin įprasta. Sėdau į Eurostar ir didmiestis pasiektas. Kelionėj dar sutikti keli Transalpine pažįstami, bėgsiantys maratoną. Lengvai nusigavau iki išsinuomuoto studio buto. Pirmas dalykas įėjus į butą - šokau ant lovos ir spoksojau pro langą.


Paryžiuj karšta, o aš iš britiškojo Londono atvykus, kepiau saulėj ir tikėjaus įdegti. Belaukdama draugės prisiurbiau kavos, prisivaikščiojau ir užsukus į Laduree prigriebiau sutiktuvių skanėstų - avietinių macarons. Nesvarbu, kad tam pačiam Londone yra net kelios Laduree... Ne ne tai ne tas pats, kas eiti į Laduree Paryžiuj. Deja, nuotraukos nėra - sutraiškiau rankinuke tuos macarons, užmetus prisipirktu maistu mažoje parduotuvėlėje. 
Susitikusios ketvirtąjį kartą per tikriausiai 3-4 metus su savo bestie (taip taip, tai ta pati Vita iš Voras Tinkle tinklaraščio) turėjom vėl nuvaikščioti Paryžiaus gatves - juk Vita pirmą kartą Paryžiuj! Tikrai jutau pareigą, kad ji turi pamatyti miesto, o ne tik laukiamo maratono stebėjimo. Manau, kitą kartą pamatysim žymiai daugiau (ahem, nes bėgsim maratoną per visą miestą?), nes penktadienis buvo praleistas maratono expo Salon de Running pakankamai toli nuo miesto centro. Ten turėjom atsiimti marškinėlius šeštadienio rytiniams 5km bėgimui ir numerį maratono bėgimui bei žalią kuprinytę su visokiomis rėmėjų smulkmenėlėmis (hmm kam ta kempinė numykiau... ryškiai matės, kad bėgsiu pirmą maratoną...na, žinot iš anksčiau - bėgau tik du ultra bėgimus hehe :))


Bėgimo expo buvo visai nieko, įdomu, daug visokių prekių ženklų, galėjai prisipirkti Asics marškinėlių, batų, kojinių, pamatyti ultramaratonininką Scot Jurek, knygos ''Valgyk ir bėk'' (angl. Eat and Run) autorių, dalinantį savo autografus.

(ne, būna labiau hot. Tiesiog nereali pagarba tau, SJ)

Bananų mums neužteko, tad pašniurinėjom po stendus ir vykom link Starbucks (kolegė išjuokė..Paryžiuj ir ėjai į Starbucks?), jau jaučiausi pavargusi ir nervinga, ir tikrai mėginau suvaldyti užsispyrimą neiti. Bet patraukėm Liuksemburgo sodų link. Žinoma, su navigacija rankose. Gražu ten, labai gražu, ypač kai šiltas vakaras, nevėjuota ir jau viskas aplinkui žydi įvairiausiomis spalvomis. O kiek bėgiojančių!



Žinoma, penktadienio vakaras neapsiėjo be pašnekesių lig paryčių (juk reik aptart gyvenimo strategijas). O šeštadienį aš kilau pakankamai anksti, kad pavalgyčiau, suvirškinčiau, susiruoščiau ir dar spėčiau įkalbėti draugę ''Nu tik davai, dėkis aprangą ir marš pro duris.'', nes matai, kad širdimi žmogus nori bėgti, akys veržte veržias bėgti. Kaip cvekai, mes greitai stovėjom prie starto ir iš tikro tada pajutau drebuliuką ''Džyz, rytoj man maratonas... lygus lygus..ir bėgti visus 42km.. na, kaip nuo Kryžkalnio į Tauragę.. nu joooo..Kojos atlaikykit, supratot? Įklimpom.''






Prarisnojom tuos 5 km mosikuodamos Lietuvos vėliavėlėmis, gautomis Salon De Running, ir tikėdamosis sutikti tautiečių. Nė velnio, kiek dairėmės, taip nieko. Galiausiai prie finišo, t.y. bananų ir kavos/arbatos stalų netikėtai sutikom tautietį bėgiką ir diena tik prasidėjo. Artimiausioje Starbucks (yeah, I know I know..) praleidome kelias valandas kalbėdami apie bėgimą, motyvąciją ir koks gražus pasaulis yra bėgant. Dar pasivaikščiota po Paryžių, aplankyta sporto prekių parduotuvė įsigyt galvos apdangalų, nes rytojaus dieną buvo žadama saulė. Na ir metas medituot ir ruoštis maratono. 

This is the day! Taip laukta visus metus!

Bėgau bėgau, neišsitaškiau, tikrai neatidaviau visos savęs, bet buvo sunku, momentais velniškai sunku dėl tos ''sienos'', ''bloko'' ar tiesiog ožių ''Ne, nebėgsiu, nebegaliu, nenoriu, nebenoriu''. Džiugu, kad nebuvo to jausmo ''Nekenčiu bėgimo'', kuris aplanko juokais ar nejuokais kaskart bėgant. Nors aš ir kartoju nekenčiu, nemėgstu, bet aš bėgu, aš sugebu per save perlipti, nes žinau, kad nerealiai jausiuos po visko; žinau, kad vieni tik seka tokius žmones akimis, bet ne veiksmais, nes bijo, o aš žinau, kad vis tiek darysiu, kad ir bijosiu, vis tiek jei krisiu, tai ir kelsiuos. 


Pradėjus maratoną prispaudė wc, bet iškenčiau iki 10km, o tada teko sugaišti eilutėje. Po to prasidėjo kova su savuoju ''aš'': muzika ausyse groja, bet viską girdi, kas dedas pakeliui, mėgini kvėpuoti, kaip buvo patarta, mėgini užsižiūrėt į Paryžių, mėgini svajoti, niūniuoti, ir vis bėgi. Ir tik bum ir 30km, ir pradedi ožiuotis, stoji paeiti, pasieki kažkokį limitą, kurį ne kiekvienas pajėgus pramušti ir toliau tęsti lyg niekur nieko. Iš tiesų, jei sustoju paeiti, vadinas tų sustojimų bus ir daugiau, ir jie dažnės. Pradedu simuliuoti, nors laikas tiksi, yra noras ir nubėgti per suplanuotą laiką, bet.. Ožiai laimėjo ir nubėgau viską 7 minutėmis ilgiau nei planavau. Kaip pirmam maratonui užskaitau. Patirtis neįkainojama, rimtų skausmų nepatirta, nors kojos medinės ir skaudūs raumenys buvo kelias dienas. Vis dar neaiškūs jausmai blauzdos kaule ar raičiuose, kažkoks bieselis įlindęs. Nekalbu apie sutrikusį miegą ir apetitą (vis dar laukiu to drakono, kai norėsis valgyti viską be sustojimo). Bet žinot kas svarbiausia, kad vieni po tokių patirčių ''tepa slides'' ir nebežiūri į ilgas distancijas (kaip kolega tarstelėjo ''Never ever''), o kiti įsikvepia, pamato savo klaidas ir užsiregistruoja kitų metų Paryžiaus maratonui (pirštai linksta į mane).





Medalis buvo aplaistytas šampanu, apsaldintas juoduoju šokoladu ir chalva (nom nom nom!), o po to buvau ''priversta'' (pff nemokėsiu aš už jokį funikulierių) užlipti daug daug laiptelių iki gražaus pastato (pagooglinau tai Sacre Coeur). Nebaisu iš užlipti į kalną, kai prieš tai apsilankai saldainių parduotuvėj ir nusiperki Chocoalte Olives su viltim, kad paragausi kažko įdomaus (alyvuogės ir šokoladas? Why not?), deja mus patikino, kad viduje migdolai (tik nepaminėjo, kad saldainiukai buvo žiauriai saldūs).


Graži panorama, puiki vieta svajonėms, ar pasižiūrėti įvairių gatvės triukų su kamuoliais, tikriausiai dar ir tokių, kur iš kišenių mikliai ištraukiami pinigai, ar įvairūs pasiūlymai ištekėti, ''kabinimai'', pamačius gražias merginas (dėl ištekėjimo nejuokauju..manau tokių pasiūlymų ten pilna).




Savaitgalis buvo nerealus, emocionalus, įkvepiantis, su dauuug juoko, daug nueitų kilometrų (netgi daugiau nei nubėgta) (šaltinis Voras Tinkle), naujomis pažintimis, kaupais įspūdžių ir nauja meile Paryžiui. Pažadai? I'll be back!