2016-04-24

Maltos Vodafone ir Eastbourne pusmaratoniai

Labai ilgai užtęstas įrašas. Sakyčiau ilgai brandintas, bet būtų netiesa. Tikrai reikia prisiruošimo parašyti, o dažnai jauties neturi, ką rašyti - na nuvažiavau ir bėgau nerašysi.
Bėgdama lėtąjį bėgimą pulsui, prisiminiau, kad neaprašiau Maltos ir Eastbourne žieminių pusmaratonių. Ką bekalbėti apie antrąjį maratoną Paryžiuje, kuris laukia savo eilės būti aprašytas.





Gūdų vasario mėnesį sumąstėm pasišildyti pietuose ir išmovėm ilgajam savaitgaliui į Maltos salą. Mes nekeliaujam kažkaip tik keliauti, mes ten turim prabėgti- šį kartą aš rinkausi pusės maratoną distanciją, nes manęs laukė Paryžiaus maratonas netrukus.
Malta mus pasitiko šiltu oru,teko nusimesti šalin kailinę striukę ir nedrąsiai apsirengti marškinėlius trumpom rankovėm. Akys dar labiau iššoko, kai mūsų apartamentuose nebuvo antklodės, o tik paklodė ir lovatiesė. Galvojau sušalsiu ir sustirsiu į ožio ragą. Pasirodo, naktimis ten vasario mėnesį jau buvo šilta kaip reikiant.

Pirmas įspūdis Maltoje buvo nekoks - smėlis, gelsvumas, visur dulkės, žalumos mažokai, išvažiuojant tas požiūris kažkiek buvo pakitęs - ''ou mai gad vasario mėnesį bėgioti palei jūrą! ir ištisus metus.... palei jūrą ir trumpom rankovėm!''
Pirmąją diena ekspromtu susiorganizavom turistinę kelionę autobusu kitai dienai, vaikščiojom, atsiėmėm numerius. atstovėję viešbučio hole, prisipirkę bananų patraukėm namo. Kitą dieną laukė daug turistavimo - autobusu ir laivu (pasimokėm iš praeitų kartų, kad kojas reikia pataupyti).
Šeštadienis buvo vėjuota, sustirom ilgai sėdėdami autobuse, net ir vaikštant. Vakarinis pasiplaukiojimas laivu ir buvo neką šiltesnis, bet denyje buvo daug užklotų, tai jie labai pagelbėjo!






Pati Malta mane glumino - viskas paprasta, bet neprasta, ir visokių knaipių pilna, bet šalia prabangių restoranėlių su nerealiu vaizdu į Viduržemio jūrą, automobiliai ir seni, ir prabangūs čia pat, ant kiekvieno kampo istoriniai pastatai, o po jais žiūrėk įsikūręs kelių aukštų prekybos centras. Man iš galvos vis neišėjo, kad tai sala, ir nuo vieno krašto gali matyti kitą kraštą, kad norėdamas pabėgti ir pabūti vienas net neturi, kur pabėgti, nes nėra miškų ar didžiulių parkų, nėra ir tokio dalyko, kad išvažiuotum į kokią sodybą kaime pailsėt. Viskas na keistai, bet ta šiluma, kontrastai, žavi ir verta pamatyti, patirti, nubėgti.








Pardavėjas su gitara. Labai smagiai klausėsi ir iškart patraukė dėmesį einant pro šalį.



Tradicinė maltiečių 'kola' ir jos fabrikėlis



 Plotais atrodo taip sausa visur, kad tik kaktusai gali išgyventi.




 Užsukom į amatų kiemelį, kuriame strigo mūsų autobusas.

Tradiciniai vynuogynų laukai ir braškynai. Seilės kilo..






Apsilankėm Golden Sand paplūdimy. Buvo pats pietų metas, tad kirtom išsijuosę. Po to pokaituko pagulėjom šiltam užkampėly prie jūros.

 Labai patiko maltietiška duona, nors šiaip man visa duona patinka...



Pasiruošimas maratonui vyko sparčiu tempu

Lepinamės saldėsiais ... makdonalde :) Turiu pripažinti, man kava ten labai patiko...




Įsigijau marškinėlius, kurie pasako visą esmę...

Nuo Lietuvos nepabėgsi net Maltoje


Maratono/pusmaratonio rytą rikiavomės visi prie autobusų, kurie mus vežė į Mdiną, kur prasidėjo bėgimas. Taigi nuveža, o po to jau tavo bėdos - bėk, eik, ropok, šliaužk, bet niekad nepasiduok!


Bėgimas man nebuvo lengvas, nors didžioji dalis trasos buvo nuokalnė. Juk gi visų svajonė! Bet subėgau nei greitai, nei lėtai. Pirmasis bėgimas po žiemos, tai papildomas lajus ant kūno, mažokai treniruočių ir motyvacijos, sunkūs mėnesiai naujam darbe padarė savo. Palindau po 2 valandomis, bet yra vietos kur tobulėti. oi tikrai yra!


Po finišo krepšiai jau buvo paruošti atsiėmimui.



Po finišo buvo galima prisiragauti nemokamų smoothie, ledų, guminukų ir dar visokių gėrybių. Pusmaratonis yra greita trasa, ir jai reikia truputėlį kitaip ruoštis. Apskritai ... reikia ruoštis bet kokiam atstumui, o ne vykti va bank :) 


 Paskutinės minutės prieš keliavimą į oro uostą. Vakarykštis sūrpyragis, kuris buvo labai gaivus ir kava. Dauuuug kavos!




***********************************************************************************
Po Maltos grįžus, atsigavus susiruošėm į Eastbourne pusmaratonį Anglijos pietuose. 



Pasikvietę į kompaniją Eglę iš My Running Diary sumąstėm prasibėgt ir atidaryt bėgimo sezoną Britanijoj. Iš tiesų, ką aš čia apgaudinėju...bėgom, nes mes nemokėjom nieko už registraciją ir dar buvom apgyvendinti viešbutyje, dar net gavom marškinėlius su savais inicialais, ir dar...vakarienę restorane hehe. Viską apmokėjo T darbovietė, o mum tik reikėjo bėgti. Tai mes ir bėgom!
Oras papuolė puikus (lyginant, kokia vėsuma dabar užpuolė mus paskutinėmis balandžio dienomis).
Trasa buvo ne iš lengvųjų su nemenkai stačiu kalnu 2-3 mylioje. Tikrąja ta žodžio prasme lipau į kalną, galvojau vsio gaištu laiką, kaip pikta buvo. Eglė mane paliko ties juo, nes mat ji treniruojas South Downs kalvose vis, o aš lygumų ožkelė gyvenu Norfolke ir neturiu nė menkiausios kalvelės treniruotėms. Pamačius nuokalnę (juk po įkalnės, visada būna nuokalnė), aš pasivijau Eglę ir šuoliavom kartu iki 10 kilometro. Paskui aš leidausi bėgti greičiau, o Eglė sakė ''neužteko smarvės'' jai išlaikyti greitį su manimi. Tiek kopusi į kalną, vis tiek sugebėjau nubėgti pusmaratonį keliom minutėm greičiau nei Maltos pusmaratonį.



Ir smagus kavageris po to, belaukiant traukinio atgal į Norfolką.


xx




2015-12-10

Stambulo maratonas 2015



Aya Sophia

Kai registravomės Stambulo maratonui (taip netikėtai, kaip ir daugelis dalykų gyvenime nutinka) nebuvo jokių baimių, kad vykstame į islamišką šalį. Tikriausiai tos baimės pas kitus didesnės, kurie tupi savo dėžutėse ir skaito tik propagandines erezijas. Visur tyko pavojai ir iš tiesų baisu, kas dabar darosi visai čia pat. Kartais geriau ir nieko nežinoti, nes tada gali tiesiog mėgautis kelione. Ką ir darėme nuvykę į Turkijos megapolį Stambulą.
Per 13 milijonų gyventojų turintis miestas yra unikalus tuo, kad dalis miesto yra Azijoje, kita dalis Europoje. Pats miestas gyvuoja nuo 7 amžiaus pries mūsų erą. Skamba įspūdingai, tiesa? Miestas pilnas įspūdingos architektūros, įvairių žmonių, nuostabių parkų, murzinų ir prabangių kavinių bei restoranų, nuolat zujančio gyvenimo aplink. Vykom į Turkiją ilgajam savaitgaliui, tad matėm nei daug nei mažai: pagrindinius lankytinus istorinius objektus bei vaizdų 42 kilometrų trasoje.



Stambulo Vodafone maratonas vyko jau 37 kartą. Iš tiesų senas maratonas (pvz. Paryžiaus maratonui bus 40 metų 2016-aisiais), bet buvo daug BET ir galvos pakraipymų.
Prasidėjo viskas nuo maratono Expo, į kurią atvykome ankstų penktadienio rytą. Mažai sportinių stendų, bet daug visokių stendų, kviečiančių paremti Turkijos įvairias organizacijas. Smagiausiai pasišnekėjome su žmonėmis, reklamavusiais kitų šalių maratonus. Taigi po Expo likome su bėgikams dalintomis kuprinėmis, Adidas marškinėliais ir su daug lankstinukų, kurių dauguma buvo parašyti turkiškai.
Parsibeldę iki savo gyvenamos gūžtos Sultanahmed rajone, pamatėme, kad gyvensim visai prie pat maratono finišo. Yahoo! galėsiu parropoti po maratono, jei įveiksiu (tokios baimės lankė, nes likus 6 savaitėms iki maratono nustojau bėgiot dėl problemų su blauzda). Pasivaikščiojom po apylinkes, pavalgėm ir laukėm draugių, atvykstančių iš Lietuvos.



Šeštadienį praleidome daug vaikščiodami, kas buvo itin negerai prieš maratoną (daugiau taip nedarysim), nes vakare gulėjom iškėlę kojas su tvinksinčiom pėdomis ir visu kūnu.


Sekmadienis išaušo netikėtai, t.y. tas ankstyvas žadintuvas skambėjo ir leipė keltis valgyt košę ir įkalt nuo skausmo tabletę. Sukrimtus košę dar valandėlė miego, o tada po kelių ''snooze'' rengėmės aprangas, rišomės prie batų mikroschemas ir ėjom link Shuttle bus, kurie nuo mūsų buvo vos porą žingsnių (super patogioj vietoj gyvenom!). Eilė bėgikų ir daug miesto autobusų, uždarytos gatvės, daug policijos, ir 30 minučių kelionės autobusu iki starto vietos, kuri buvo Azijos dalyje už Bosforo tilto.
Nuvykus iki starto eilinė rutina- pasidėt daiktus (drop off), atsigerti, suvalgyt pirmuosius geliukus, atsistot į eilę prie tualetų, ir pradėt nervuotis (aš tai taip dariau, nes pakeliui prisiminiau, kad nepasiėmiau aspirino ir galvojau man bus ragai ragučiai). Skambėjo visur vedėjų balsai per mikrofonus, vėl viskas turkiškai (c'mon organizatoriai! Maratoną vadinate tarptautiniu, o angliškai tebuvo minimalus lankstinukas). Grūdomės per žmones link tos kelio pusės, kur rikiavosi maratono bėgikai, kitoje kelio pusėje linksminos 10 ir 15km bėgikų būriai.
9 val ryto buvo duotas startas. Pati pradžia įspūdinga - perbėgti Bosforo tiltą, nuo kurio atsiveria nerealūs vaizdai, dėl jų net policininkai pamiršta savo darbą ir darosi selfius. Kadangi paleido 15km ir maratono bėgikus vienu metu, 10km 9:10am, tai buvo tam tikra grūstis ir sukilęs erzelis - daug 15km bėgikų peršokdavo gatvių perskyrimus ir braudavos į maratono pusę, o joje darydavosi selfius, sustodavo grupėmis, ar susikabindavo rankomis per visą gatvę, ir taip trukdė pradėt bėgti. Tikrai pasigedom bėgimo kultūros - bėgdami netikėtai sumąstydavo perbėgti į kitą gatvės pusę neparodydami ženklo rankomis, ar prasinešdavo pro šali beveik atsitrenkdami, buvo tokių, kurie spjaudami net nežiūrėdavo, ar iš paskos kas atbėga (yuk).



Maratono trasa buvo vieno ''rato'', bet tam tikri atstumai buvo kartojami (nubėgi viena kelio puse, grįžti kita). Po 15km finišo trasa ''apsivalė'' ir liko ramybė - bėk, voliokis, eik, niekas tavęs nebestumdys, nes žmonės prasiskirstė. Diena įšilo iki 22 celcijų. Buvo netgi karšta, kai saulė plieskė 24 kilometre tiesiai į veidą. Tikėjaus įdegti.


Kaip pradžioj bijojau pamiršus aspirino tabletes namie, tai paskui baimės visos išgaravo. Bėgau, nejutau jokio skausmo/skausmų, tiesiog buvau nusiteikus, kad tai ilgoji treniruotė ir turiu ją nubėgti, mėgavaus muzika ausinuke (dviem dainomis, kurias vis atsukinėdavau), dairiaus į tuos kelis palaikytojus gatvėse, sekiau tik širdies ritmą, kuris mane nuvylė, todėl vėliau jo nesekiau ir kūriau planus, kaip treniruosiuos žiemą ir ruošiuos kitiems maratonams. Ties 24 kilometru stabtelėjau, nes sakau juk reik sustot. Pristabdžius kojos nelaikė visiškai net paeit kelis žingsnius, kūnas norėjo suklupt - lėtas bėgimas kitaip veikia kūną ir raumenis, pakerta ten, kur dažniausiai nepakerta; tad po 10sekundžių stabtelėjimo nutariau bėgti toliau (nes sustoti skauda), susimojavom su T (jam buvo kažkur 32-as kilometras, o aš tupėjau dar kitoj dešimty). Pirmas rimtas sustojimas buvo 39-ame kilometre. Stojau, nes niekaip tie kilometrai nemažėjo, nuovargis darė savo, karšta buvo, o kūnas jau ėjo šiurpais, norėjau žiauriai rūgščių sulčių (šarmo kūnui, nes tiek rūgščių prisikaupę raumenyse; o ir nuo tų geliukų saldumo jau bloga būna po tiek kilometrų).
Kilometrų ženklas rodė 41 kilometrą ir savanoriai rodė posūkį į kairę. Finišas artėjo. Paskutinis kilometras trenkė du siurprizus, t.y. dvi įkalnes, kur išsitaškė turbūt daugelis. Tikriausiai jau haliucinavau momentu, bet kažkaip užbėgau, mačiau 400m ženklą, žiūrėjau tik kur ta Blue Mosque, nes prie jos finišas buvo. Išgirdau šaukiant T ties finišu ir kirtau finišą. Sustot buvo baisu, nes bijojau smigt žemyn. Ėjau link savanorių, pasiėmiau jų duodamą maišelį, vandenį ir ieškojau kur tie medaliai po paraliais. Duokit man medalį! Toptelėjo, kad tikriausiai jie maišiuke. Akurat! Taigi išsivyniojau medalį iš celofano ir užsidėjau ant kaklo. Done! Buvau laiminga finišavus, jaučiau tik nuvargusią nugarą ir norėjau kilogramo apelsinų.
Stojau į eilę prie ''Massage'' (užrašas angliškas!), bet staiga vienas vyras sako ''Eik iš čia ir eik ten'', sakau ''Masažo reik man'', sako ''Vyrų čia, o ten moterų'' (ženklo nebuvo) ir pamojo moteriškei, kad mane paimtų į masažą. Pirma sykį pasidžiaugiau, kad musulmoniškoj šaly moterys ir vyrai atskiriami - gavau masažą (t.y. paglostymą) be eilės. Susitikom su T, guliaus ant žolės, nes reikėjo ištiesti nugarą ant plokštumos ir iškelt kojas aukščiau širdies lygio. Buvo nerealu! Kaip ir kaskart finišavus! Trečias maratonas (neskaitant poros bėgimų po 50km) mano sąrašiuke ''Did it''.


Kadangi dabartinės atostogos yra planuojamos kartu su bėgimais, tad 'penktadienis-pirmadienis' atostogos valdo mūsų kalendorius. taigi ne tik bėgame, bet turim šiek tiek laiko ''pasižmonėti''.

Aplankėme šį bei tą Sultanahmed rajone, kuriame ir gyvenome, ir viskas buvo prie pat:

Basilica Cisterna
Prie Sofijos soboro (Haga Sofia) esantis architektūrinis paminklas, statytas aprūpinti miestą vandeniu imperatoriaus Justiniano karaliavimo laikais 6 amžiuj prieš mūsų erą (pamenat mokėmės apie tokį dėdę per senovės istorijos pamokas?). Požeminė cisterna yra didžiulė (138 x 64,6 m) ir suskirstyta viduje 336-iomis marmurinėmis kolonomis. Pati cisterna yra apjuosta 3,5 storumo ugniai atsparių plytų siena, kurios yra impregnuotos specialiom medžiagom, kad būtų atsparios vandeniui.









Sofijos soboras
Vienas įspūdingiausių lankytinų objektų Stambule. Buvusi bazilika Bizantijos laikais, osmanų imperijos laikotarpiu- mečete, o Mustafa Atatiurkas pavertė architektūrinį grožį muziejumi, teigdamas, kad pasaulio paveldu reikia dalintis ir visi turi teisę matyti. 














Mėlynoji mečetė
Garsusis istorinis statinys, devyniolikmečio Sultono Ahmedo liepimu pastatytas XVII amžiuje. Mečetė vadinama mėlynąja, nes lubos išklotos 20 000 Iznik dizaino mėlynomis plytelėmis.
Įeinant į mečetę būtina nusiauti batus, eiti tada, kai nevyksta pamaldos (kurios vyksta 5 kartus per dieną), reikia užsidengti plaukus, vilkėti ilgas kelnes/sijoną (o taip aš buvau apvilkta bobutės sijonu iš kioskelio - dalina tokius begėdėms turistėms, trumpais sijonais).



Kol kompanjonai apžiūrinėjo aplinką, aš užsokau aukščiau, kad galėčiau pafotografuoti. Prie manęs prisistatė turkas: ''Labas. Mečetė uždaryta jau.'', ''Labas. Am... '', jis taip ''Tu nebijoks, aš geras vaikinas. Maldų knygas čia pardavinėju. Iš kur esi?'' Aš: '' Okei.. Iš Lietuvos'', tada jis sako: ''A, taip taip lietuvės labai gražios. Tu čia viena ar su vaikinu?'' Aš: ''Taip su vaikinu, jis čia'' ir pasisukau pasižiūrėt, kur ta mano "šaika". Atsisukus pamačiau tolumoje to vaikino, greitai nueinančio nugarą. Ėmė juokas, kaip taip lengva išgąsdinti, pasakius, kad vaikinas čia pat.  



Moterys turis atskirą meldimosi kambarėlį.


Nuostabaus grožio apipavidalinimas








Topkapi pilis
Sakoma, tai lankomiausia vieta numeris 2, būtina pamatyti apsilankius Stambule. Didžiausia pilis Stambule, buvusi Otomanų sultonų rezidencija kelis šimtmečius. Dabar tai UNESCO paveldas, saugantis daug musulmoniškųjų relikvijų, istorijos, dvasios, kultūros.
Iškart siūloma eiti į haremą, bet mes nėjom ir landžiojome po įvairias parodas ir visur, kur buvo atvertos durys. Fotografuoti nelabai galėjome, apsaugininkai iškart prisistatydavo, saugodami kitų lankytojų ramybę ir eksponatus nuo fotoaparatų blyksčių.
Gražūs pastatai ir sodai (kokio gražumo jie būtų pavasarį ar vasarą, o mes buvom juk jau lapkritį). 







Įspūdingi vaizdai iš pilies kiemų. 




Laukėm eilėj - sakėm pamatysim, ko nematę. Tikrai pamatėm, ko nesam matę, bet nieko įspūdingo.





Grand Bazar
Ir kaip gi nenueisi į taip visų nupasakotą didįjį turgų, kur pilna vyrų, kur jie bando tave priviliot..pirkti įvairių blizgučių. O taip- ne bobų turgus ten. Vien vyrai pardavėjai, geriantys arbatėles, rūkantys kaljanus ir akimis žybsyntys į turistus. Vieta įspūdinga, bet patyręs Stambulo gatvių, kavinių gyvenimo, nebetiki blizgučiais ir viską vadini kiču. Šiaip baisiai smagu pasivaikščioti, prisižiūrėti dalykų, kurių atrodo neturėtų niekas sugalvoti nusipirkti (bet matyt yra paklausa, yra ir pasiūla)







Visko pilna, bet skraidančių kilimų vis tiek nebuvo... Būčiau tikrai pirkus, bilietams sutaupyčiau kitais kartais :)

Valgėm, ragavom ir šį bei tą (gerai, kad tarp valgymų maratonas buvo, nes viskas ant šonų būtų nuėję).

Kaštainiai. Kiekvienoje gatvėje yra po n kaštainių kepėjų. Kainos ryte dažniausiai būdavo 5 turkiškos liros, per pietus kaina pakildavo iki 7 lirų.





Granatų sezonas Turkijoje  buvo įsisiautėjęs, tad kaip gi neprigerti tų vitaminų. Iš tiesų labai rūgštu ir atrodo, kad sugrauš skrandį, bet nieko - atgaiva sielai ir kūnui po maratono. Check!


Laukiu omleto (nes angliavandeniai nebelindo), tai fotografuoju vyrukus begeriančius turkiškq arbatą. 



Mažulyčiai puodeliai arbatos. Tikrai smagiai ir skaniai geriasi macni stipri juoda arbata. Ypač saulėtą dieną!




Vadinamasis Börek. Sluoksniuotos tešlos ir įvairių įdarų skanėstas. Tikriausiai skaniausias maistas iš visa ko ragauto.



Baklava ir vsiokie kitokie permirkę saldume skanėstai. 


Po maratono žemai atsisėsti ant pagalvėliu buvo iššūkis. Atsisėdus tik ir norėjos apsikamšyti minkštai.





Panyrinio sūrio luitas. Hehe kažkas pas mus neatsilaikė sūriams ir griebė visą kilogramą.



Ledai paskutinį vakarą. Porcijėlė ir neporcijinė kaina.

Blūdijom vakare ir grožėjomis vakariniais vaizdais.











Ar grįžtume? Tikriausiai taip, kaip ir visur kitur - juk kelių dienų neužtenka nei kultūrai pažinti, nei pajausti tikrą dvasią. Maratonan gal ir grįžtume po kokių 4 metų - į jubiliejinį maratoną, pažiūrėti, kaip patobulėjo. O keliauti su nuostabia kompanija yra visada smagu, tiesa, V, T, L? :) Kedensim kedus kitoms kelionėms :)