Taigi, prieš daug laiko (tikriausiai pernai gruodį, 2013) buvau minėjus, kad užsiregistravau dalyvauti Transalpine bėgime rugpjūčio mėnesiui. Laiko atrodė marios, dar pasigautos blauzdų bėdos (angl. shin splints), kurios neapleido ilgą laiką, neleido bėgioti, ir šiaip laiko buvo daug.... juk visi metai ! (kitą kartą tikrai taip nebeatrodys :)) Laikas ėjo, treniravomės parkuose po darbo, pabėgiodavomė individualiai, grupelėse - juk mūsų 18 draugų rengėmės šitam iššūkiui! Beje, patikslinu, kas tai per bėgimas: 293km, 3 šalys, 8 dienos, 13,73 km kopimo. Taigi grubiai tariant - po maratoną kasdien... Alpėse Vokietijoj, Austrijoj, Italijoj. Sakė bus smagu. Patikėjom. Susimokėjom. Laukėm. Galiausiai nebelaukėm, norėjom, kad greičiau viskas baigtųs, nes pavargom bėgiot, treniruotis, tingėjom, simuliavom, ir šiaip neigėm, kad mes važiuojam kur nors.Išaušo tas laikas, kai krovėmės vazelinus, Nakd energetinius batonėlius, bėgimo batelius, miegmaišius, rūbus, kojines, pleistrus, greitojo ėjimo/kopimo lazdas, skolinomės daiktus vieni iš kitų, nes visko nesusipirksi... Atėjo metas, kai išvykom į oro uostą ir skridom į Miuncheną.
Praleista diena ir naktis Miunchene, ryte kelionė į Rupholding (Vokietija), kur mūsų laukė visokie reikaliukai: registracija, daiktų persikrovimas į vieną lagaminą, vietos miegojimui susiorganizavimas, renginio ceremonijos atidarymas ir super gera nuotaika... bei kinkų drebėjimas.
Prasidėjo viskas registracija. Pasižymėjom, kad atvykom, susimokėjom depozitą už numerį su mikroschema, kuri seks mūsų laiką, už bilietą po viso nuotykio į Miuncheno oro uostą, gavom talonėlius pusryčiams ir vakarienėms, pasiėmėm ''goodie bag'' ir išėjom persikraustyti daiktų ir priduoti savų lagaminų, kurie bus atvežti mums į Sexten (Italija) po visko. Organizacija puiki!
Ramus pasivaikščiojimas vakare prieš atidarymo ceremoniją ir pastos vakarėlį.
Atidarymo ceremonija buvo smagi su šokiais, dainom, pristatymais Transalpine rėmėjų (žinoma, kaip gi be Salomon...:)), Transalpine entuziastų ir pakvaišėlių :))
Pirmas vakaras stovykloje. Stovykla - tai didelės sporto salės mokyklose ar sporto maniežuose. Tad turėjom vežtis kilimėlius pasitiesti, miegmaišius. Kas keikės, o kas turėjo geriausią miegą per ilgą laiką (aš aš aš!). Patariama buvo turėti akių raiščius bei ausų kištukus. Neprireikė man šių dalykų, smigdavau, kaip lapas, o jei prabusdavau, tai ir vėl užmigdavau be didelių pastangų. Nesušalau nei vieną naktį, tad didelis ačiū mano draugei Catherine už paskolintą gerą miegmaišį. Stovyklos buvo nereali vieta susipažinti su įdomiais žmonėmis, su kuriais dieną šalia bėgi, bet maai bendrauji, pasiskolinti tepalų ar kinesio juostų, ar šiaip pakrizenti. Tikrai daug prarado tie, kurie gyveno viešbučiuose ir komforte. Žinoma, reikia komforto, kartais ledo vonių, patogaus miego, kai bėgi tiek dienų ir senki...
Beveik kaip pabėgėlių stovykla, huh? :)
1 diena. Ruhpolding - St. Johann
Labas rytas!
Pakuojamės viską, nes reikia paduoti tašes pervežimų kompanijai Europcar, kuri perveš mūs daiktus į St. Johann, kol mes ten bėgsim...
Numatyta nei daug nei mažai - 48.70 km. Įkopti į 1.5km aukštį, bei tiek pat bėgti žemyn. Matos iš grafiko, kad po V3 bus labai statūs 3 km žemyn.
V1, V2, V3, V4 reiškia maisto stoteles ir jose skanuoja mikroschemos laiką. Tada 4 streso taškai, nes turi pasiekti anksčiau laiko/laiku tuos taškus, kitaip nebeleis tęsti bėgimo.
Oras: pliaupiantis lietus, tad stovim apsimuturiavę rūbeliais, peršlapę jau prieš startą. Tikrai baisu buvo, nes nežinojom, ko tikėtis... Plius reikėjo susitaikyti, kad teks bėgti 9-10 valandų (čia man... greituoliai susisuko tikriausiai ir per 5 val). Visą maršrutą reikėjo pabaigti iki 8 val vakaro.
Įspūdžiai per pirmą dieną: vaizdai nerealūs, ilgai tekdavo laukti bėgimo partnerės (Transalpine bėgama poromis, dėl saugumo), buvo vėsu, šlapia, daug išgerta skysčių, daug privalgyta sūdytų riešutų, saliami, agurkų/pomidor su druską maisto stotelėse. Laiko nuskaitymo taškai pasiekti laiku. Visą atkarpą baigėm per 9 valandas. Paskutiniai 5 km tiesiojoje, kai tolumoje matai miestelį, buvo žudikiški. Klausite, ar visą laiką bėgome? Žinoma, ne. Į kalną kopi, į pakalnę kiti bijo eiti/bėgti, tai čiut ne ropoja (kaip mano kolegė...pykau dėl to, nes norėjau greičiau baigti ir eiti į šiltą dušą), daug eini. Tuom ir skiriasi tikrieji tiesieji maratonai nuo ''trail'' bėgimų.
Emocijos: gera nuotaika, su pykčio priepouoliais viduje, kad turi laukti. O šiose vietose, kur nuotraukose laukiau vienui viena apie gerą pusvalandį, atvėsau, sušalau, sustrirau, pykau, kad likom paskutinės (beveik)... Baigus finišą šovėm tiesiai į vakarienę, kur pasta vakarėlį gavo skanių ryžių, salot ir kalakutienos pjausnių bei pyragų! Carb loading! Tada tiesiu taikymu vėl į stovyklą, nusimaudyt, susiruošt rytojuj, atlikt tempimo pratimus ar šiaip pagulėt, kol kas nors apie 10 vakaro išjungs šviesą.
2 diena. St. Johann Neukirchen
Rytas prasidėjo Valtaren tableči doze tik pramerkus akis (akys prasimerkia prieš 5 ryto, kai pirmieji bėgikai pradeda kuistis po savo daiktus). Taip jau reikėjo jų, nes blauzdos jautėsi sunkios. Nebuvo jokio raumenų skausmo, sąnarių, ar kokio, tiesiog reikėjo tabletės, kad atpalaiduotų raumenis, mat aš pastoviai turiu daug raumeninių mazgų blaudose, kurie man ir kelia visas problemas (pirštai į save, kad neprisiverčiu padirbėt su spygliuotu masažiniu voleliu).
Pusryčiaut išpėdinom apie 6 ryto, pridavę savo krepšius Europcar vairuotojams. Paėjėt iki pusryčių tamsoje rekėjo apie 10 minučių. Tos minutės tikrai smagios, kai kojos pynės, ir nebuvo patogus jausmas eit, be to, batai per naktį, prigrūsti laikraščių, neišdžiūvo visiškai..
Pusryčiams: bananai, bandelės, Nutella mažyčiai pakučiai, 5gr baltymų (jeeeee!) paašteto forma.. ir kavaaaaaa..
Startas buvo 7 ryto. Nevėlavo. Vokiečiai yra punktualūs. Mus lydėjo daina AC/DC "Highway to hell". Kuprinės ant pečių, su visais reikiamais daiktais, šiek tiek užkandžių, keliais litrais vandens, vaikščiojimo lazdomis rankose.. ir pirmyn.. Laukė mieli 49 km prieš akis, taigi daugiau nei vakar... Didžiavaus savim, kad pradedu šią dieną po vakarykštės... Antrasis ultra maratonas prieš akis :)
Iš dienos plano matyti, kad nebuvo labai statu iki paskutinės vandens-masto aikštelės prieš paskutiniuosius 8 km ...
Buvo graži diena. Pradžioj...
Patyrėm veriantį šaltį bei lietų, merkiantį iki "triusikų gumytės". Galėjai jausti alsuojantį tau į veidą Alpių orą, vėją, kvapą... Galėjai jaustis mažyčiu šiam pasauly, bet galėjai būti savo pasaulio valdovu, galėjai kurti ir piešti mintyse, kai matei tokius nuostabius vaizdus.
Atsidūrus vienai rūke..kaip kokiam ežiukui... tikrai nėra malonus jausmas..aplink nė gyvos dvasios, žinai, kad kiti bėgikai yra kelios vaandos prieky prieš tave, arba keli kilometrai už tavęs.. Turi judėt, nes kitaip sušalsi, peršlapsi, ir sutrumpinsi savo poilsio laiką iki rytojaus... Teko bristi per tokį rūką, kur matai tik metrą į priekį, kojos klimpsta iki kelėnų į pelkes, ir žinai, kad vandens stotelė ir laiko matuoklis yra kažkur keli kilometrai nuo tavęs. Turi skubėt.
Atskubėjus prie paskutinio laiko matuoklio, laukiau savo partnerės gerą pusvalandį. Sustirau, apsiverkiau, ne spavargus buvau, alkana, o kirst linijos negaliu... Per tą pusvalandį dar prabėgo keli bėgikai, kurie sakė, kad mano partnerė toli toli, nes labai lėta, atsargi ir pavargus...
Galiausiai organizatoriai pasakė, kad tęsčiau bėgimą be partnerės, nes tik 2 val prieš akis ir statūs 8km žemyn, kad mano partnerei nebeleis tęsti, nes bus jai per sunku ir plius ji netilps į laiko limitą... Vandens-maisto stotelėj išgėriau karšto sultinio, užkandau sūriais riešutais, obuoliais, saliami ir su porą britų pasileidau žemyn... Teko juos ir palikt, nes prie manęs prisijungė australas, kurio partneris liko paskutinėj stotelėj dėl ligos... Pasileidom mes žemyn labai greitai, per purvus, molius, akmenis, uolas, ir medžių šaknis... Purškė lietus, bet mes bėgom, pirštai trynės į batus, tikėjau, kad jau turėsiu juodus-mėlynus nagus su kraujosruvom (tebeturiu vis dar.. laukiu, kol nuaugs), bet mes bėgom, skaičiavom kilometrus, lenkėm mano komandos žmones, kuriuos buvau iš akiračio pametus prieš kelias valandas (hehe geras jausmas pamatyt Alpėse saviškius!), matėm savo finišą iš tolo, nuo kalno viršaus... Paskutiniai kilometrai yra sunkiausi tiek psichologiškai, tiek fiziškai, tik ir tesvajoji apie dušą ir sausus rūbus, ir apie įlindimą į miegmaišį...
Finišavom laimingi, kad finišavom. Ir tas finišas buvo jau individualus, o nebe kaip komandoj su partneriu. Tad rytoj startuoju kaip individuali bėgikė - pati sau bosė, bet vis dar kvalifikuoju dalyvaut varžybose.
Po finišo kojos atsisako bendradarbiaut su smegenimis... Galva nori eit, kojos stovi vietoj.. Šiaip ne taip nusiritau paskui drauges į mūsų poilsiavietę, tada atgal iki keltuvų, kurie mus kėlė į kalnų restoraną valgyt vakarienės. Pirmą sykį tada gavom nemokamo wifi įkvėpti, tad greitai davėm žinių artimiesiems ar šiaip mieliems žmogiukams, kurie už tave laikė kumščius. Buvo geras jausmas! Laukė kita diena, kuri žadėjo būti kitokia nei planuota, mat Alpėse snigo... Organizatoriai keitė maršrutus, tad laukėm ryto, kad sužinotume galutinį variantą.
Bus šiek tiek tęsinio.