Bėgdama lėtąjį bėgimą pulsui, prisiminiau, kad neaprašiau Maltos ir Eastbourne žieminių pusmaratonių. Ką bekalbėti apie antrąjį maratoną Paryžiuje, kuris laukia savo eilės būti aprašytas.
Gūdų vasario mėnesį sumąstėm pasišildyti pietuose ir išmovėm ilgajam savaitgaliui į Maltos salą. Mes nekeliaujam kažkaip tik keliauti, mes ten turim prabėgti- šį kartą aš rinkausi pusės maratoną distanciją, nes manęs laukė Paryžiaus maratonas netrukus.
Malta mus pasitiko šiltu oru,teko nusimesti šalin kailinę striukę ir nedrąsiai apsirengti marškinėlius trumpom rankovėm. Akys dar labiau iššoko, kai mūsų apartamentuose nebuvo antklodės, o tik paklodė ir lovatiesė. Galvojau sušalsiu ir sustirsiu į ožio ragą. Pasirodo, naktimis ten vasario mėnesį jau buvo šilta kaip reikiant.
Pirmas įspūdis Maltoje buvo nekoks - smėlis, gelsvumas, visur dulkės, žalumos mažokai, išvažiuojant tas požiūris kažkiek buvo pakitęs - ''ou mai gad vasario mėnesį bėgioti palei jūrą! ir ištisus metus.... palei jūrą ir trumpom rankovėm!''
Pirmąją diena ekspromtu susiorganizavom turistinę kelionę autobusu kitai dienai, vaikščiojom, atsiėmėm numerius. atstovėję viešbučio hole, prisipirkę bananų patraukėm namo. Kitą dieną laukė daug turistavimo - autobusu ir laivu (pasimokėm iš praeitų kartų, kad kojas reikia pataupyti).
Pati Malta mane glumino - viskas paprasta, bet neprasta, ir visokių knaipių pilna, bet šalia prabangių restoranėlių su nerealiu vaizdu į Viduržemio jūrą, automobiliai ir seni, ir prabangūs čia pat, ant kiekvieno kampo istoriniai pastatai, o po jais žiūrėk įsikūręs kelių aukštų prekybos centras. Man iš galvos vis neišėjo, kad tai sala, ir nuo vieno krašto gali matyti kitą kraštą, kad norėdamas pabėgti ir pabūti vienas net neturi, kur pabėgti, nes nėra miškų ar didžiulių parkų, nėra ir tokio dalyko, kad išvažiuotum į kokią sodybą kaime pailsėt. Viskas na keistai, bet ta šiluma, kontrastai, žavi ir verta pamatyti, patirti, nubėgti.
Pardavėjas su gitara. Labai smagiai klausėsi ir iškart patraukė dėmesį einant pro šalį.
Tradicinė maltiečių 'kola' ir jos fabrikėlis
Tradiciniai vynuogynų laukai ir braškynai. Seilės kilo..
Apsilankėm Golden Sand paplūdimy. Buvo pats pietų metas, tad kirtom išsijuosę. Po to pokaituko pagulėjom šiltam užkampėly prie jūros.
Pasiruošimas maratonui vyko sparčiu tempu
Lepinamės saldėsiais ... makdonalde :) Turiu pripažinti, man kava ten labai patiko...
Įsigijau marškinėlius, kurie pasako visą esmę...
Nuo Lietuvos nepabėgsi net Maltoje
Maratono/pusmaratonio rytą rikiavomės visi prie autobusų, kurie mus vežė į Mdiną, kur prasidėjo bėgimas. Taigi nuveža, o po to jau tavo bėdos - bėk, eik, ropok, šliaužk, bet niekad nepasiduok!
Bėgimas man nebuvo lengvas, nors didžioji dalis trasos buvo nuokalnė. Juk gi visų svajonė! Bet subėgau nei greitai, nei lėtai. Pirmasis bėgimas po žiemos, tai papildomas lajus ant kūno, mažokai treniruočių ir motyvacijos, sunkūs mėnesiai naujam darbe padarė savo. Palindau po 2 valandomis, bet yra vietos kur tobulėti. oi tikrai yra!
Po finišo krepšiai jau buvo paruošti atsiėmimui.
Po finišo buvo galima prisiragauti nemokamų smoothie, ledų, guminukų ir dar visokių gėrybių. Pusmaratonis yra greita trasa, ir jai reikia truputėlį kitaip ruoštis. Apskritai ... reikia ruoštis bet kokiam atstumui, o ne vykti va bank :)
***********************************************************************************
Po Maltos grįžus, atsigavus susiruošėm į Eastbourne pusmaratonį Anglijos pietuose.
Pasikvietę į kompaniją Eglę iš My Running Diary sumąstėm prasibėgt ir atidaryt bėgimo sezoną Britanijoj. Iš tiesų, ką aš čia apgaudinėju...bėgom, nes mes nemokėjom nieko už registraciją ir dar buvom apgyvendinti viešbutyje, dar net gavom marškinėlius su savais inicialais, ir dar...vakarienę restorane hehe. Viską apmokėjo T darbovietė, o mum tik reikėjo bėgti. Tai mes ir bėgom!
Oras papuolė puikus (lyginant, kokia vėsuma dabar užpuolė mus paskutinėmis balandžio dienomis).
Trasa buvo ne iš lengvųjų su nemenkai stačiu kalnu 2-3 mylioje. Tikrąja ta žodžio prasme lipau į kalną, galvojau vsio gaištu laiką, kaip pikta buvo. Eglė mane paliko ties juo, nes mat ji treniruojas South Downs kalvose vis, o aš lygumų ožkelė gyvenu Norfolke ir neturiu nė menkiausios kalvelės treniruotėms. Pamačius nuokalnę (juk po įkalnės, visada būna nuokalnė), aš pasivijau Eglę ir šuoliavom kartu iki 10 kilometro. Paskui aš leidausi bėgti greičiau, o Eglė sakė ''neužteko smarvės'' jai išlaikyti greitį su manimi. Tiek kopusi į kalną, vis tiek sugebėjau nubėgti pusmaratonį keliom minutėm greičiau nei Maltos pusmaratonį.
Ir smagus kavageris po to, belaukiant traukinio atgal į Norfolką.
xx