Skrydis ir gyvenamoji vieta susiorganizuota vilkint pižamą ir žiūrint ištisai kalėdinius filmus dar gruodžio mėnesį, apsiklojus šiltais apklotais ir susijungus visas įmanomas kalėdines lemputes per kalėdų atostogas. Mėnesiai ėjo, ir atėjo gegužė ir ilgai laukta kelionė, nesitikint absoliučiai nieko. Žinojau bėgsiu maratoną kalnuose, bus kopimo ir įkalnių, žinojau, kad namų darbai absoliučiai neatlikti, nes gyvenu plokštesnėj nei plokščioj vietoj (vietiniams taip neatrodo), žinojau, kad esu kažką panašaus bėgus per Transalpine bėgimą ir 50km vyniojus vos ne 10 valandų. Vykau tiesiog būti, bėgti, pailsėti, atitrūkti, pasišildyt saulėj, nes realiai ramių atostogų neturėjus ilgai.
Ankstyvas rytas po 2 valandų miego (nes prieš tai ryte buvo sporto salė ir bėgtakis, tada darbas, tada kelionė į Londoną, daiktų persikrovimas, nusnūdimas ir oro uostan) ir mes su drauge jau Gatwicke siurbiam kavą. Man tai savotiška tradicija, įsiveisus nuo labai seniai, kad praėjus oro uosto apsaugą ramiai prisėst, išgert kavos ir pasimėgaut kelionių atmosfera.
Nusileidus La Palmoj, mus pasitiko taip išsiilgta šiluma ir šiokia tokia saulė. Įsikūrus apartamentuose (kitaip nepavadinsi, kai vaizdas pro langą į jūrą!), pradėjom savo fantastišką savaitę Kanaruose.
Kelios trumpos bėgimo treniruotės, daug kavos iš miniatiūrinių puodelių, visokio maisto bandymai (būta ir skanaus, ir tokio, po kurio kolos reikėjo gerti), tik mūsų nerealiausiai komandai suprantami juokai, beveik skendimai baseine (ačiū Sigita, kad man neleidai nuskęsti ir prisižvengėm iki ašarų per gelbėjimo operaciją), pusryčiai balkone, ankstyvi rytai, mėginimai šnekėt ispaniškai arba ženklais (ne, jie nesupranta angliškai arba labai gabiai apsimeta, kad nešneka), bėgimo ir nebėgimo istorijos, bangų purslai, nueiti kilometrai, vakarojimai, pokalbiai, motyvacija, draugystė, rūpestis... Vardinčiau ir vardinčiau, bet taikliausiai pasakė viena draugė ''Žiauriai smagiai jūsų kompanija atrodė, net pavydu kaip jaukiai visi''. Tiesiog tobulas vibe! Ir mes beveik visi atvykom į La Palmą bėgti, su savais tikslais, su savu istorijų ir patirčių bagažu. Tad išaušus bėgimų dienos rytui, visi stovėjom startuose. Kas sau, savu laiku, su savu susikaupimu.
Aš pradėjau maratoną El Pilar, kuris buvo 1.4km aukštyje. Sušalau į ožio ragą 2.5h laukdama starto, ir tik pradėjus bėgti pamačiau, kad mano abiejų rankų pirštai yra mėlyni, grynų gryniausiai mėlyni pirštų galiukai. Išbalansavo ramybę, nes turėjau bėgdama stebėt savo būklę, ir pirštai skaudžiai ''atitirpinėjo''.
Pirmi 5 km buvo paprastu keliu, nieko ypatingo, nei nuokalnė, nei įkalnė, tiesiog puikus apšilimas bėgant rūke. Na tada ir prasidėjo: prieš akis pradėjo dygti įkalnės, o tai reiškė, kad kaip robotukai pradėsim ne per greičiausią ir sekinantį kopimą. Užkopi, pabėgi porą metrų ir žiūrėk vėl kopt. Man tikrai atrodė, kad galo įkalnėms nebus, ir kad aš nepamatysiu išsvajotos aukščiausios viršukalnės Los Muchachos vardu. Beveik pagalvojimas ir išsipildė, nes beropojant į dviejų kilometrų kalną, pradėjo retėti ir gilėti mano kvėpavimas. Aiškiai suvokiau, kad tam įtakos turėjo nepakankamas treniruotumas, bet visa tai vyko tik 8-am kilometre, kai treniruodamasi bėgiodavau tikrai daug daugiau nei 8km. Tik 8-am! Man iškart prabėgo mintis, kad aš negaliu pasiduoti, nes tai ne mano būdui, plius nesu nei išsekus, nei bėdos su skrandžiu, nei dar kas, tik tiesiog kažkas ne taip.
Sugalvojau, kad nėra ko laukti ir krapštau lauk geliuką iš kuprinės ir išgėriau druskos tabletę. Betraukiant geliuką iš kuprinės, išsinėrė kuprinės dirželiai, o stoti nenorėjau, tad teko kaišioti dirželius kaip papuola, kol kopėm vis į ikalnes. Beje, niekad nesu turėjus tokio gero jausmo po geliuko ar maisto bėgimuose, bet kaip pramušė, tai pramušė, pradėjau vėl spalvas matyti ir susinormalizavo kvėpavimas, gavau tarsi antrą kvėpavimą (net nejauku pasakyt, kad tas kvėpavimas buvo reikalingas jau 8-am kilometre).Staiga mane prisivijo viena mergina ir užklausė, ar tik ne ji mane Instagrame seka. Išsižiojau iš netikėtumo, bet buvo smagu persimesti keliais žodžiais ir sužinoti, kad ji bėgo pusmaratonį metai prieš, šiemet bėga maratoną. Šūktelėjau, kad kitais metais bėgsim ultrą ir aš ją palikau. Ko tik nenutinka 2 kilometrų aukštyje :)
Kalnai, smėlis, akmenys, kopimas, uolos, kitų bėgikų besimaskatuojančios lazdos, dulkės, žiauriai statūs šlaitai palei siaurus takelius, staigūs posūkiai, gigantiški kankorėžiai ant tako, slystančios kojos, nuolatinis budrumas, nuolatinis skysčių gėrimas ir skaičiavimas kilometrų iki artimiausios maitinėlės. Antroje maitinėlėje mėginau užkąsti sumuštiniu, bet spjoviau viską lauk, nes pabijojau, kad balta duona sureaguos skrandy ir teks kur nors apsikabint pušį, tad užkandus meliono ir arbūzo, prigėrus kokakolos (o taip, laisvė papūgoms! kola buvo vartojama absoliučiai be kaltės jausmo!) teko kopti į labai statų kalną, vos nenusiversti, kai slystelėjo koja, bet kelionė buvo tęsiama. Tuo metu tikslas kaip ir daugeliui buvo pasiekti kuo greičiau Los Muchachos kalną. Buvo momentas, kai nebetikėjau, kad pasieksiu tą kalną iki 5 valandos vakaro cut-off, nes kilometrai slinko laaaabai lėtai, tas kopimas lėtino viską, ir tik pamažu sekino.Buvo ir šilta ir šalta, pakeliui sutikdavai pavienius ispanus, klykiančius vamos! chica vamos!, tekdavo klausyti grupelėm bėgančių ispanų tarškėjimus, bandyti juos pralenkti, arba praleisti, kad dingtų jie iš akiračio. Gamtos vaizdai užbūrė širdį, daug kas stojo fotografuoti ir fotografuotis, tiesiog žmonės šventė bėgimą. Bet poco a poco artėjo Los Muchachos kalnas su didele maitinėle, su galingu džiaugsmu, kad po šio kalno prasidės vos ne 3km nuolydis per 18 kilometrų. Pavargusioms kojoms aišku džiaugsmo tai nesuteikė, bet finišu jau kvepėjo.
Pasiekus Los Muchachos nutariau apsilankyti pas nykštukus, nes gėriau daug, vartojau druską, nors gamta kaip nešaukė taip ir nešaukė. Maitinėlėj prigėriau kolos, prisipildžiau gertuves vėl ne vandeniu, o koka kola, prisėdau ramiai suvalgyt arbūzo, susipažinau su kažkokia mergina, pasidalinom keliais žodžiais, palinkėjom viena kitai sėkmės, ir nedelsus pradėjau vėl bėgt, nes ilgas prisėdimas reiškia staigų raumenų atvėsimą, ir tada prasijudint būna žymiai sunkiau. Taigi buvo likę virš 17 km žemyn. Laimės pilni batai, bet kur buvus kur nebuvus prieš akis išniro didžiulė pakalnė ir dar didesnis kalnas. Mano reakcija buvo garsi ''for fox sake!!!!!'', už manęs buvęs anglakalbis man labai pritarė. Buvom išdurti vidury baltos dienos ir net ne kartą, nes tokių kalniukų mūsų išsvajotoj pakalnėj buvo berods trys. Na bet kai kolos turi, tai ko daugiau reikia. Bėgi, kopi ir vis labiau užuodi finišą (aš tikriausiai tris kartus haliucinavau, kad girdžiu finišo muziką). Paskutinė maitinėlė, greitas kolos užpylimas į varikliuką, berods kažką užkandau, pasipildžiau gertuves kola ir prasidėjo smagumynas - aštrūs ir smulkūs ir dideli akmenys, ir visas toks takas vos ne iki finišo). Turėjau labai stebėt kelią, ir šokinėti ant didesnių akmenų (įsivaizduojant kad tarp jų yra krokodilai ir nevalia koją dėti ant mažesnių akmenų), kojų pirštai labai skaudžiai rėmėsi į batus, bet reikėjo tai iškęsti, nes juk no pain no gain (aha, draugė sakė, kad aš psichė. Gerąja prasme tikiuos, Vita :)) Man labai rūpėjo finišuoti ir greičiau nusigauti iki Ultra bėgimo finišo ir pasitikti mūsų ultra vyrukus, tad paskutiniai kilometrai neprailgo, kad ir buvo skaudūs.
Pagaliau finišas, į kurį jaučiaus įskrendanti. Kai sustojau, norėjau ir verkti ir juoktis, ir su savim hi5 daryti, ir gerti, ir valgyti ir ką nors apkabinti ir džiaugtis, kad tai įveikiau. Finišavau per 7val35min. Nežinau, ar tai gerai ar blogai. Sako gerai subėgau, tad tuom ir tikėsiu. O kas svarbiausia ir fainiausia, kad parbėgus, tu jau galvoji, kad va čia tai kažko pradžia! Noriu dar! Eina sau buvo faina!
Šiuo bėgimu nesiekiau nieko (apart įsikalto laiko, kad reiktų subėgti per 7val. Visiškai nepagrįsta.), bet pasiekiau daug. Išsigrynino nemažai dalykų, buvo krūvos emocijų, išsivalė baimės, o svarbiausia, kad tiesiog tu grįžti jau kitu žmogumi: geresniu, tvirtesniu, atradusiu ir suradusiu, išsikrovusiu ir pasikrovusiu, su kitokiu požiūriu ir suvokimu, su dar didesne pagarba sau ir kitam, su dėkingumu, su troškimu pažinti dar daugiau, su viltimi, su žavesiu akyse ir dar didesne kibirkštėle daryti, tai kas tave veža, skatina, tobulina, moko, leidžia patirti.
Ar rekomenduoju bėgti kalnuose? Oh hell yeah! Sunku, bet reikia tik labai norėti, įdėti darbo, tikėti, ir nešiukšlinti gamtoje (buvo primėtyta geliukų popieriukų pakeliui).
(čia ne plaukuotos kojos, o purvai, dulkės ir prakaitas)