Nelabai jau atsimenu, kada užsiregistravau Kauno maratonui, bet tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Norėjau pagaliau prabėgti savo gimtajame mieste dar pakankamai naują ir šviežią bėgimą, ir pasižymėti savo sąrašiuke 'check' (o sąrašiuko net neturiu...).
Grįžusi po Transvulkanijos bekelės maratono iš tikrųjų labai jau skeptiškai nusiteikus laukiau asfaltinio bėgimo: nebenorėjau bėgti mieste gatvėmis, nes supratau, kad vis tik neveltui jaučiau didžiulę trauką bekelei - ten noriu būti, ten noriu bėgti, ten noriu tobulėti ir tuom gyventi. Slaptomis dar buvo minčių, kad gal Kaune PB siekti ir gal net prabėgti tokiam laikui, su kuriuo papulčiau į Londono maratoną be loterijos. Bet nuostabus BOOM ir ekspromtu užsiregistravau Vilnius-Kernavė ultra bėgimui. O taip! Užsiregistravau, o tada pagalvojau ir pašikaliojau į batą. Iš tikro labiau spirgėjau nei pergyvenau dėl tokių savo planų, juk pusiau žinojau, kur einu, ir kas laukia (o laukė maratonas sekmadienį, o po penkių dienų - net 82 kilometrai bekelės). Beliko nusipirkt naują lėktuvo bilietą ir pergromuliuot Kauno maratono planus, bei sukandus dantis padirbėt su draugeliu greičiu ant bėgimo takelio Kauno maratonui.
Taigi Kaune planas buvo bėgti, prižiūrint savo širdies pulsą ir nesidraskyti (neužsirūgštinti raumenų). Startas duotas jau bepliaupiant lietui. Nauja patirtis - bėgti maratoną lietuje - visus 21 kilometrą. Tada prasidėjo 'smagioji' dalis, kai pusmaratonininkai baigė savo distanciją ir maratonininkai liko vieni mūšio lauke. Iš tikro buvo labai nesmagu, nes bėgi apniurusiom gatvėm į Šančius, palaikymo nulis, šokinėji per balas, mašinos važiuoja ir žiūri į tave bėgantį, kaip į paklydusią avį. Smagiau buvo bėgti Nemuno pakrante ir artėti link miesto, kai jau pradėjo kvepėti finišu. Bėgosi pakankamai stabiliai, nepatyriau jokių emocijų ekstremumų, nepatyriau vadinamosios 'sienos'; gal kiek tiesiog nusibodo bėgti, nes nusibodo, o ir kojos sunkėjo su vis kiekvienu kilometru nuo to lėtoko bėgimo. Likus tikriausiai mažiau nei kilometrui iki finišo geras spurtas kojose atsirado pamačius Jį: atsirado ir energijos, ir šypsena veide ir neberūpėjo pramirkę rūbai, sunkumas kojose, tiesiog finišan lėkiau kaip ant sparnų. Žiauriai fainas jausmas!
Kitą dieną teko truputį pasijausti pingvinuku, perštėjo kojas ir jautėsi šiluma raumenyse. Turėjau visas 5 dienas atsigauti ir maksimaliai atsistatyti, nes manęs laukė smagumėlis- visi 82 kilometrai. Nei tiek bėgus, nei svajojus šiemet tiek bėgti (Vilnius-Kernavė mano planuose buvo 2018-ais metais, bet planuok, o kažkas juoksis, tai teks perplanuot ir juoktis kartu :)), susirinkau šmutkes ir šiaušiau išsišiepus į ultrą.
Nežinojau, ko tikėtis, ko bijoti. Tikriausiai aš labiausiai bijau nuobodumo bebėgant. Pradeda atsibosti ir viskas sulėtėja: laikas nebeina, kilometrai sustoja. Šitas dalykas man sunku ilgabėgiuose, bet kartu man tai dalykas, kurį mėgstu nugalėti. perlipti save ir nepasiduoti. Išties mane skatino tas nežinojimas ir smalsumas ''o kas gi būna po tų 49 kilometrų?'' (esu bėgus-kopus 49km Transalpine varžybose, tad tai ir buvo mano ilgiausias bėgimas, kadanors bėgtas), kokios savijautos tikėtis, tuo labiau kai būsiu 5 dienos po maratono, kaip reaguos galva, ar sukils emocijos (pyktis, nervukas koks, ar ožys, kad vsio! metu! nebebėgu!).Žiauriai tas skatina, nes labai įdomu save taip mėginti, bandyti neatrastus lobius savy, nugalėti save ir emocijas, sukontroliuoti tai, ką gali sukontroliuoti.
Kernavėn nusigavom autobusiukais, kuriais rūpinosi organizatoriai. Būsena buvo sunkoka dėl iš vakaro pravaikščiotų kilometrų Vilniuje Kultūros naktyse ir itin minimalaus miego, bet jau buvo per vėlu miegoti, teko kauptis dienos iššūkiui.
Startas vėlvo 10 minučių. Bėgosi lengvai, į pirmą kalniuką sumąsčiau užbėgt: visai patiko, aišku, per gerklę širdis lipo lauk, bet pradžia tokia ir būna - mėgini pagauti ritmą, įsivažiuoti, apšilti, įšilti, ir apsigyventi mintyse, kad šiandien, brangioji, bus daug kilometrų ir naujų patirčių. Bėgom, ėjom, ko tik nebuvo. Žiauriausia dalis buvo uodai ir bimbalai, kurie puolė ir kando, erzino, vertė mus šokinėti ir daužyti savo plikas kūno dalis, mėginant nubaidyti tuos gyvius. Laimei, kažkurioje maitinėlėje gavom purškalų ir jais išsipurškėm, tad kokią valandą uodų fronte buvo ramybė.
Maitinėlėse valgiau sūrius šiaudelius, gėriau vandenį ir kolą. Bėgant vartojau druskos tabletes kas valandą (berods), valgiau geliukus ir visokius javinius batonėlius iš kišenės. Diena buvo ne per karšta ir daug turėjom pavėsio, tad išsekimo nuo šilumos ar karščio nelabai jautės. Pakeliui pasitaikė ir upelių, kurie padėjo atsigaivinti. Buvo ir sunku ir lengva: ėjosi lengvai, bėgosi sunkiau. Sunkiai rinkosi ir kilometrai iki maitinėlių (bent taip atrodė), nes atstumai atrodė tokie dideli, paklydom kokius 7 kartus dėl nuimtų ar nelabai logiškų žymėjimų (papildomi 3 kilometrai jahuu!) ir galiausiai atėjo mintis, kad nusiimam, nes nebespėsim laiku į paskutinę maitinėlę. Spėjom! Primaitino, prigirdė mus ir išsispyrėm lauk bėgt Vilniaus link paskutine tiesiąja link finišo. Man užėjo antras kvėpavimas, nes priešpaskutinėj maitinėlėj įkaliau ibuprofeno tabletę, kad nuimtų nemalonius pojūčius pėdose ir kulkšnyse, ir kaip kalė, taip kalė, atrodė galiu bėgt ir bėgt. Žiauriai keistas jausmas, bet taip verta bėgt tiek kilometrų ir pajust tą antro kvėpavimo bangą. Kažkas surrealaus!
Nauja patirtis buvo bėgti su kažkuom. Visą kelią su manim bėgo JIS. Be galo be krašto esu DĖKINGA už visą palaikymą, už buvimą kartu, už tą šilumą savo 'partner in crime'! Tai kai pasimatymas gavos su 85 kilometrais ir 12 valandų, ką? Ui kartosim!
Nebebėgčiau Kernavė-Vilnius kaip ir Kauno maratono antrą kartą. Prabėgau - užtenka, yra daug neišbėgiotų trasų, kuriose verta pabuvoti. Didelis ačiū savanoriams ir organizatoriams už gerą nuotaiką ir galimybę prasinešti lietuviškai laukais, gyvenvietėm, pakvėpuoti nupjautos žolės kvapais, pamatyti nematytas vietas, patirti nepatirtą!