Goretex Transalpine 2014 atostogos

Žiūriu, kad įrašai retėja, ir tikra tiesa. Vis dar gyvenu ten, kur nėra orkaitės. Valgom paprastai ir atostogaujam... Žinoma, daug kas sakė, kad tai ne atostogos...

Taigi, prieš daug laiko (tikriausiai pernai gruodį, 2013) buvau minėjus, kad užsiregistravau dalyvauti Transalpine bėgime rugpjūčio mėnesiui. Laiko atrodė marios, dar pasigautos blauzdų bėdos (angl. shin splints), kurios neapleido ilgą laiką, neleido bėgioti, ir šiaip laiko buvo daug.... juk visi metai ! (kitą kartą tikrai taip nebeatrodys :)) Laikas ėjo, treniravomės parkuose po darbo, pabėgiodavomė individualiai, grupelėse - juk mūsų 18 draugų rengėmės šitam iššūkiui! Beje, patikslinu, kas tai per bėgimas: 293km, 3 šalys, 8 dienos, 13,73 km kopimo. Taigi grubiai tariant - po maratoną kasdien... Alpėse Vokietijoj, Austrijoj, Italijoj. Sakė bus smagu. Patikėjom. Susimokėjom. Laukėm. Galiausiai nebelaukėm, norėjom, kad greičiau viskas baigtųs, nes pavargom bėgiot, treniruotis, tingėjom, simuliavom, ir šiaip neigėm, kad mes važiuojam kur nors.

Išaušo tas laikas, kai krovėmės vazelinus, Nakd energetinius batonėlius, bėgimo batelius, miegmaišius, rūbus, kojines, pleistrus, greitojo ėjimo/kopimo lazdas, skolinomės daiktus vieni iš kitų, nes visko nesusipirksi... Atėjo metas, kai išvykom į oro uostą ir skridom į Miuncheną.

Praleista diena ir naktis Miunchene, ryte kelionė į Rupholding (Vokietija), kur mūsų laukė visokie reikaliukai: registracija, daiktų persikrovimas į vieną lagaminą, vietos miegojimui susiorganizavimas, renginio ceremonijos atidarymas ir super gera nuotaika... bei kinkų drebėjimas.

Prasidėjo viskas registracija. Pasižymėjom, kad atvykom, susimokėjom depozitą už numerį su mikroschema, kuri seks mūsų laiką, už bilietą po viso nuotykio į Miuncheno oro uostą, gavom talonėlius pusryčiams ir vakarienėms, pasiėmėm ''goodie bag'' ir išėjom persikraustyti daiktų ir priduoti savų lagaminų, kurie bus atvežti mums į Sexten (Italija) po visko. Organizacija puiki!

Ramus pasivaikščiojimas vakare prieš atidarymo ceremoniją ir pastos vakarėlį.

Atidarymo ceremonija buvo smagi su šokiais, dainom, pristatymais Transalpine rėmėjų (žinoma, kaip gi be Salomon...:)), Transalpine entuziastų ir pakvaišėlių :))

(tas vyrukas su baltom kelnėms - seniausias Transalpine dalyvis, 72m  Felix, kuris jau dešimt metų iš eilės dalyvauja. Beje, šiemet buvo Transalpine 10metis).

Pirmas vakaras stovykloje. Stovykla - tai didelės sporto salės mokyklose ar sporto maniežuose. Tad turėjom vežtis kilimėlius pasitiesti, miegmaišius. Kas keikės, o kas turėjo geriausią miegą per ilgą laiką (aš aš aš!). Patariama buvo turėti akių raiščius bei ausų kištukus. Neprireikė man šių dalykų, smigdavau, kaip lapas, o jei prabusdavau, tai ir vėl užmigdavau be didelių pastangų. Nesušalau nei vieną naktį, tad didelis ačiū mano draugei Catherine už paskolintą gerą miegmaišį. Stovyklos buvo nereali vieta susipažinti su įdomiais žmonėmis, su kuriais dieną šalia bėgi, bet maai bendrauji, pasiskolinti tepalų ar kinesio juostų, ar šiaip pakrizenti. Tikrai daug prarado tie, kurie gyveno viešbučiuose ir komforte. Žinoma, reikia komforto, kartais ledo vonių, patogaus miego, kai bėgi tiek dienų ir senki...

Beveik kaip pabėgėlių stovykla, huh? :)

1 diena. Ruhpolding - St. Johann

Labas rytas!

Pakuojamės viską, nes reikia paduoti tašes pervežimų kompanijai Europcar, kuri perveš mūs daiktus į St. Johann, kol mes ten bėgsim...

Numatyta nei daug nei mažai - 48.70 km. Įkopti į 1.5km aukštį, bei tiek pat bėgti žemyn. Matos iš grafiko, kad po V3 bus labai statūs 3 km žemyn.
V1, V2, V3, V4 reiškia maisto stoteles ir jose skanuoja mikroschemos laiką. Tada 4 streso taškai, nes turi pasiekti anksčiau laiko/laiku tuos taškus, kitaip nebeleis tęsti bėgimo.
Oras: pliaupiantis lietus, tad stovim apsimuturiavę rūbeliais, peršlapę jau prieš startą. Tikrai baisu buvo, nes nežinojom, ko tikėtis... Plius reikėjo susitaikyti, kad teks bėgti 9-10 valandų (čia man... greituoliai susisuko tikriausiai ir per 5 val). Visą maršrutą reikėjo pabaigti iki 8 val vakaro.

Įspūdžiai per pirmą dieną: vaizdai nerealūs, ilgai tekdavo laukti bėgimo partnerės (Transalpine bėgama poromis, dėl saugumo), buvo vėsu, šlapia, daug išgerta skysčių, daug privalgyta sūdytų riešutų, saliami, agurkų/pomidor su druską maisto stotelėse. Laiko nuskaitymo taškai pasiekti laiku. Visą atkarpą baigėm per 9 valandas. Paskutiniai 5 km tiesiojoje, kai tolumoje matai miestelį, buvo žudikiški. Klausite, ar visą laiką bėgome? Žinoma, ne. Į kalną kopi, į pakalnę kiti bijo eiti/bėgti, tai čiut ne ropoja (kaip mano kolegė...pykau dėl to, nes norėjau greičiau baigti ir eiti į šiltą dušą), daug eini. Tuom ir skiriasi tikrieji tiesieji maratonai nuo ''trail'' bėgimų.
Emocijos: gera nuotaika, su pykčio priepouoliais viduje, kad turi laukti. O šiose vietose, kur nuotraukose laukiau vienui viena apie gerą pusvalandį, atvėsau, sušalau, sustrirau, pykau, kad likom paskutinės (beveik)... Baigus finišą šovėm tiesiai į vakarienę, kur pasta vakarėlį gavo skanių ryžių, salot ir kalakutienos pjausnių bei pyragų! Carb loading! Tada tiesiu taikymu vėl į stovyklą, nusimaudyt, susiruošt rytojuj, atlikt tempimo pratimus ar šiaip pagulėt, kol kas nors apie 10 vakaro išjungs šviesą.

2 diena. St. Johann  Neukirchen

Rytas prasidėjo Valtaren tableči doze tik pramerkus akis (akys prasimerkia prieš 5 ryto, kai pirmieji bėgikai pradeda kuistis po savo daiktus). Taip jau reikėjo jų, nes blauzdos jautėsi sunkios. Nebuvo jokio raumenų skausmo, sąnarių, ar kokio, tiesiog reikėjo tabletės, kad atpalaiduotų raumenis, mat aš pastoviai turiu daug raumeninių mazgų blaudose, kurie man ir kelia visas problemas (pirštai į save, kad neprisiverčiu padirbėt su spygliuotu masažiniu voleliu).
Pusryčiaut išpėdinom apie 6 ryto, pridavę savo krepšius Europcar vairuotojams. Paėjėt iki pusryčių tamsoje rekėjo apie 10 minučių. Tos minutės tikrai smagios, kai kojos pynės, ir nebuvo patogus jausmas eit, be to, batai per naktį, prigrūsti laikraščių, neišdžiūvo visiškai..
Pusryčiams: bananai, bandelės, Nutella mažyčiai pakučiai, 5gr baltymų (jeeeee!) paašteto forma.. ir kavaaaaaa..

Startas buvo 7 ryto. Nevėlavo. Vokiečiai yra punktualūs. Mus lydėjo daina AC/DC "Highway to hell". Kuprinės ant pečių, su visais reikiamais daiktais, šiek tiek užkandžių, keliais litrais vandens, vaikščiojimo lazdomis rankose.. ir pirmyn.. Laukė mieli 49 km prieš akis, taigi daugiau nei vakar... Didžiavaus savim, kad pradedu šią dieną po vakarykštės... Antrasis ultra maratonas prieš akis :)
Iš dienos plano matyti, kad nebuvo labai statu iki paskutinės vandens-masto aikštelės prieš paskutiniuosius 8 km ...

Buvo graži diena. Pradžioj...

Patyrėm veriantį šaltį bei lietų, merkiantį iki "triusikų gumytės". Galėjai jausti alsuojantį tau į veidą Alpių orą, vėją, kvapą... Galėjai jaustis mažyčiu šiam pasauly, bet galėjai būti savo pasaulio valdovu, galėjai kurti ir piešti mintyse, kai matei tokius nuostabius vaizdus.

Didelė tikimybė kely atsidurti vienam, net be savo partnerės, kurią deja beširdiškai palikau, nes buvau žymiai greitesnė, nes ji jau jautė skausmus kojose ir buvo visiškai lėta.
Atsidūrus vienai rūke..kaip kokiam ežiukui... tikrai nėra malonus jausmas..aplink nė gyvos dvasios, žinai, kad kiti bėgikai yra kelios vaandos prieky prieš tave, arba keli kilometrai už tavęs.. Turi judėt, nes kitaip sušalsi, peršlapsi, ir sutrumpinsi savo poilsio laiką iki rytojaus... Teko bristi per tokį rūką, kur matai tik metrą į priekį, kojos klimpsta iki kelėnų į pelkes, ir žinai, kad vandens stotelė ir laiko matuoklis yra kažkur keli kilometrai nuo tavęs. Turi skubėt.

Atskubėjus prie paskutinio laiko matuoklio, laukiau savo partnerės gerą pusvalandį. Sustirau, apsiverkiau, ne spavargus buvau, alkana, o kirst linijos negaliu... Per tą pusvalandį dar prabėgo keli bėgikai, kurie sakė, kad mano partnerė toli toli, nes labai lėta, atsargi ir pavargus...
Galiausiai organizatoriai pasakė, kad tęsčiau bėgimą be partnerės, nes tik 2 val prieš akis ir statūs 8km žemyn, kad mano partnerei nebeleis tęsti, nes bus jai per sunku ir plius ji netilps į laiko limitą... Vandens-maisto stotelėj išgėriau karšto sultinio, užkandau sūriais riešutais, obuoliais, saliami ir su porą britų pasileidau žemyn... Teko juos ir palikt, nes prie manęs prisijungė australas, kurio partneris liko paskutinėj stotelėj dėl ligos...  Pasileidom mes žemyn labai greitai, per purvus, molius, akmenis, uolas, ir medžių šaknis... Purškė lietus, bet mes bėgom, pirštai trynės į batus, tikėjau, kad jau turėsiu juodus-mėlynus nagus su kraujosruvom (tebeturiu vis dar.. laukiu, kol nuaugs), bet mes bėgom, skaičiavom kilometrus, lenkėm mano komandos žmones, kuriuos buvau iš akiračio pametus prieš kelias valandas (hehe geras jausmas pamatyt Alpėse saviškius!), matėm savo finišą iš tolo, nuo kalno viršaus... Paskutiniai kilometrai yra sunkiausi tiek psichologiškai, tiek fiziškai, tik ir tesvajoji apie dušą ir sausus rūbus, ir apie įlindimą į miegmaišį...

Finišavom laimingi, kad finišavom. Ir tas finišas buvo jau individualus, o nebe kaip komandoj su partneriu. Tad rytoj startuoju kaip individuali bėgikė - pati sau bosė, bet vis dar kvalifikuoju dalyvaut varžybose.
Po finišo kojos atsisako bendradarbiaut su smegenimis... Galva nori eit, kojos stovi vietoj.. Šiaip ne taip nusiritau paskui drauges į mūsų poilsiavietę, tada atgal iki keltuvų, kurie mus kėlė į kalnų restoraną valgyt vakarienės. Pirmą sykį tada gavom nemokamo wifi įkvėpti, tad greitai davėm žinių artimiesiems ar šiaip mieliems žmogiukams, kurie už tave laikė kumščius. Buvo geras jausmas! Laukė kita diena, kuri žadėjo būti kitokia nei planuota, mat Alpėse snigo... Organizatoriai keitė maršrutus, tad laukėm ryto, kad sužinotume galutinį variantą.


Bus šiek tiek tęsinio.

Šokoladiniai triufeliai su čiobreliu ir METAI

Kiek ankstoka taip pavadinti įrašą - Metai. Ne, ne, ne Donelaičio. O mano (beveik) metai Londone. Iš tikro pati nustembu ''tik metai? atrodo lyg amžinybė čia'', o net geros savaitės trūksta iki sukakties. 

Laikas bėga, o ypač kai turi veiklos, tada tik jauties, kad kalnus vertei, tunelius kasei, saulės nematei, ir galvą krapštai ir galvoji, iš vis ar žiema buvo, ar ne... 

Tie metai prasidėjo dyku vaikščiojimu parkuose ir mėginimu neišprotėti nuo tada galvoje gyvenusių minčių, jausmų, pergyvenimų, baimių, nuryjamų ašarų. Dabar toks jausmas ''Gyvenk, ir žvenk''. Tai jau kai ką, tiesa? 

Metai buvo smagūs:

- išprotėjimo jausmai pakeisti įvairiomis veiklomis ir iššūkiais;

- beveik numiręs tinklaraštis, bet vis didėjantis skaitytojų skaičius (Ačiū!). Tad vis pagirdau ''Keistai Paprasta'' valerijonu, kad atsigautų :);

- sportas iki pavargimo, daug sporto, beveik kasdien.. Kitaip neįsivaizduojama. Nubėgti ilgi atstumai ir dar daug būsimų bėgimų (Transalpine (čia bus atskiras įrašas rugsėjį...) o video pažiūrėkit). Dabar valgau vaisius rašydama - angliavandenių krovimasis kaip sakant, rytojaus 21 mylios bėgimui.

(20 mylių bėgimas žiemą... berods vasarį... o gal kovo 2? nepamenu:))

(kaip gi kojų neištiesi po treniruotės... o kavos puodelis dieną daro puurrrrgect)

- po mėnesio bus metai, kaip dirbu ''Planet organic'' (pirmasis ir vienintelis organiško maisto tinklas D.Britanijoje), skanauju dalykus, apie kuriuos net nepagalvoji, kad egzistuoja, išbandai gerą kosmetiką, ir kt. priemones, matai procesus, koks darbas yra importuoti kažką organiško į Europą (ahem, tai turėtų kiekvienas valgyti, o ne importiniai dalykai būti... bet šiais laikais liūdna, kad žmonės mažai dėmesio pradeda skirti tai, ką valgo). 

 (senasis ofisas)

 (kolegės kraustosi)

(naujasis atnaujintas ofisas ir du viršininkai)

(mano pusryčiai. Naudoju brokolių ir burokėlių miltelius, juos maišau su kakava, vandeniu, įpjaustau bananų, įdedu šaldytų braškių, proteino miltelių (augalinių), sėklų, riešutų... ir  nepameluosiu, jausmas lyg valgytum Red Velvet pyragiuką... taip gaunu ląstelienos, daržovių didelius kiekius, burokėliai užtikrina energiją ir ištvermę, būtiną treniruotėms)

(pasilepinu save kartais arbatos grybo gėrimu - pamenat manau daug kas, augindavom tokias medūzas trilitriniame stiklainyje... Pasaulis dabar ypač dėl to gėrimo pamišęs, netgi priklausomybė atsiranda  mat vis tik, gėrimuks nėra toks jau nekaltas, turi kelis laipsnius ''šilumos'')

(natūralus antiperspirantas - valgomoji soda, natūralūs eteriniai aliejai, kokoso aliejus; visada naudodavau visokius ''Secret'', ''Dove'', ''Lady speed stick'' :)))

- darbe esu vertinama, atlyginimas pakeltas anksčiau laiko;

- stabili gyvenamoji vieta, man patinkančiam ramiam rajone, prie pat parko, pro šalį važiuojančiu 24/7 autobusu;

(lauko sporto klubas. Na, vis šis tas)

- du pasimatymai...nors ir vajej vajej netikę..

- ilgai trukusios traumos ir skausmai (angl. shin splints; blauzdų kaulų uždegimai būtų tikslu pasakyt).

(o taip vėsinam užkaitusius kaulus)

- įgyta fitneso instruktorės kvalifikacija, tad galiu vesti grupinius užsiėmimus (pvz. ''Užpakaliuko krutesiai'', ''Kojytės, rankytės ir ...'' :))) ir dirbti sporto klube - t.y. su manim būsit saugūs ir saugios, neleisiu jums susižaloti). Greitai sėdėsiu Kanarėlių lizde ir sieksiu asmeninio trenerio kvalifikacijos. Vedamos treniruotės savaitgaliais, ir darbo dienomis po darbo ofise (taip taip dirbu keliuose frontuose)

- suvalgyta kilogramais riešutų sviesto... Jei sakau kilogramais, tai ir yra kilogramais :)

- daug naujų draugų, net ir tokių, kurie iš Singapūro parveža tikro ''Tigro'' tepalo raumenų/sąnarių įtrynimams; 

bei ištikimų senųjų, kurie net atostogaudami siunčia atvirukus.. iš Maltos.

- laiko neturėjimas net namo pargrįžti į Lietuvą, bet užtai buvau netoli jos - Lenkijoj. Ruošimas kojyčių Transalpine bėgimui...

- nauja meilė jėgos sportui. Kaip akis išsiplikius rytais nepatingiu anksti keltis ir prieš darbą sustiprėti. Darbas su rusiškomis giromis (angl. kettlebells) yra kažkas TOOOOKIO! 

(foto ne mano)

- aišku pusės neprisimenu, ką galėčiau parašyti, nes neturiu nuotraukų įrodymams hehe. 

O kaip gi pabaigti įrašą be recepto? Keisto recepto... Šokoladas ir žolės. Ne ne, šokoladas ir čiobreliai. Šokoladas ir čiobreliai? O kodėl gi ne. Nepamėginsi nežinosi, kad derinys labai gardus ir gaivus, maloniai nustebinantis skonio receptorius. Triufeliai visada yra geras desertas papirkti kažkieno sielą.

100 gr 70-80% kakavos juodojo šokolado

1 indelis kokoso kremo*

2 v.š. šviežaus citrininio čiobrelio lapelių

1 a.š. nutarkuotos citrinos žievelės

kakavos apvoliojimui

*arba riebaus kokoso pieno. Jį nakčiai padėkitė į šaldytuvą, o ryte atidarę skardinę, nuimkite sutvirtėjusį kremąŠokoladą susmulkinkite, užpilkite kokoso kremu ir ištirpinkite ant garų vonelės, kol masė taps vientisa.

Suberkite citrinos žievelę ir čiobrelio lapelius. Išmaišykite.

Palikite indą su šokoladine mase atvėsti, kol pakankamai sutvirtės, kad galėtumėte delnais formuoti kamuoliukus (gali trukti kelias valandas).

Šaukšteliu kabinkite tvirtą masę ir greitai rankomis suformuokite norimos formos triufelį, apvoliokite kakavoje ir dėkite į atskirą indelį. Taip padarykite su visa likusia šokoladine mase.

Padėkite triufelius į šaldytuvą sutvirtėti.

Laikykite šaldytuve, arba šaldiklyje (jame jie sustings, bet ilgiau išsilaikys).Ragaukite, kada tik norite pasilepinti

Chocolate truffles with thyme

100gr 70-80% cacao dark chocolate

1 tin of coconut cream or  full fat coconut milk

2 tbs. lemon thyme herbs

1 tsp. grated lemon zest

Cocoa powder for coating

Eat whenever you want a treat!

Chop chocolate, pour coconut cream on it and melt it bain marie method until ganache is smooth and thick.

Add the lemon zest and thyme leaves. Stir.

Leave the bowl with the chocolate to cool down until you can easily form truffles with your palms (can take some hours).

Scoop a mass with a teaspoon, put onto your palm and form a truffle. Do the same with all the chocolate ganache. Roll truffles in cocoa powder and put them in a separate bowl.

Place the truffles in the fridge to be more firm.

Store truffles in the air tight container in the fridge or a freezer (it will last longer).

p.s. nieko nereklamuoju. Įkėliau nuorodas tik šiaip.