Vilniaus Danske Bank maratonas 2015

Iškart pasakau, kad maratonas tai 42km 195m, nes nusibodo ''apšvietinėti'' žmones... net masažistę, kuri masažavo mano kojas po pačio maratono pačioje Katedros aikštėje. ''Kiek bėgot šiandien?'' ''Maratoną.'' ''Klausiu, kiek bėgot šiandien km?'' ''Maratoną sakau juk... 42km..'' ''A, aišku'' Tada beliko veidą įmurkdyt į masažo lovą. Masažas buvo labai reikalingas, atpalaidavo kojas, juosmens sritį, kuri man labiausiai jautėsi pavargusi po maratono. Kur nepavargsi,  nubėgti 42 kilometrai mažiau nei per 4 valandas. Be galo savim džiaugiuosi, kad pavyko, kad turėjau šalia ir mintimis tuos žmogeliukus, kurie belenkaip tikėjo, kad galiu nubėgti, o aš vypteldavau, kad nesąmonė pasigerinti rezultatą 41 minute. Ačiū draugėms bėgikėms ir būsimoms bėgikėms (o taip! až žinau, kad turiu šiokių tokių superjėgų ir įkvepiu kažkiek kelis žmogučius). Ačiū Mr. T už visas žinias, už spyrius šiknon ir ignoravimą surauktos nosies, kad ''aš negaliu bėgti 5min/km ar greičiau tempinėje treniruotėje, nes negaliu tiesiog..'', už treniravimą, už tai, kad jis tiesiog T. Ačiū ir labiausiai pakvaišusiai savo fanei geriausiai draugei Vitai, su kuria mes normaliai nemokam, bet tiktis tai Panevėžy, tai Vilniuj, tai Paryžiuj, tai Londone, tai Stambule (čia dar tiksimės tik!), kitaip juk būtų boring.
Vasara praėjo bėgiojant, besiruošian Vilniaus maratonui. Rugpjūtis man buvo aktyviausias vien dėl to, kad įtraukiau į racioną daug treniruočių, kur bėgdavau diskomfortiškai, didesniu tempu nei norėčiau. Mokiaus būti greitesnė, kad ir kaip man nepatinka tai, galvojau kam čia man taip, kankinimasis ir tiek. Bet kaip klydau. Tikiu, kad viskas susideda: mityba, įdirbis, nusiteikimas, fizinė būklė ir gali turėt rezultatą.
Atsiimant maratono numeriuką, man pranešė, kad aš esu užsiregistravus tik pusei maratono. išsižiojau, nes tikrai nuo pat Kalėdų tikėjau, kad užsiregistravau maratonui. Na ką, persiregistravau, juk parvykus į Lietuvą bėgti maratono, nebėgsi pusės, kai atkentėta priešmaratoninė dieta, tempiniai bėgimai, ir nusiteikimas švęsti šventę.
Rugsėjo 13-ąją startas. Prieš startą pulsas aukščiau dangaus iš to jaudulio, dar pamačius, kad prieš mane 3:45 pacer'iai, o ne 4:00 kaip buvo sustrateguota. Žmonių masė, tai nebebuvo kaip lįsti atgal, pagalvojau, kad žiūrėsiu savo laikrodžio duomenis ir išlaikysiu pastovų max 5:39min/km tempą pirmus 5 km, o paskui tiesiog laikysiuos prieky 4:00 pacer'ių. Taip ir laikiaus. Išbėgom, puikiai bėgos, jautės, kad norisi per greitai, nes bėgome kartu su pusmaratonininkais, kurie spaudė greičiau iškart. Taupiaus, apšilinėjau, palengva, neskubant, nors treniruočių metu toks tempas visada kažkodėl atrodo greitas (rimtai gal veikia tas pasakymas ''Sunku treniruotėse, lengva mūšyje''). Po 5 km palaikiau 5:30min/km greitį, vis stebėdama savo Polar duomenis. Praleidau pirmą vandens stotelę, nes nesijaučiau, kad verta stoti ir sugaišt kelias sekundes. Kita stotelė buvo ties 7 kilometru, o man dar per anksti buvo susiurbti geliuką. Bėgau toliau ir ties 8 kilometru pradėjau siurbt geliuką ''O viešpatėliau burna pilna klijų! saldžių! jez kaip nuryt... '' Žiopčiojau kaip žuvis, mėgindama ir kvėpuoti ir pavalgyti, prasidėjo spazmai šone - pompa. Kol sužiaumojau geliuką ir pribėgau kitą vandens stotelę, tol kvėpavau nežinau kaip juokingai, bet turėjau iškvėpuot spazmus- neturėjau išeities, juk dar tiek km liko.
Pribėgus Vingio parką spėjau pasigrožėti, koks jis gražus ir kaip pasisekė vilniečiams dėl bėgiojimo, ir laukiau to žadėto kalniuko. Pribėgus jį, bėgau viršun ir galvojau, ar čia tikrai tas, kuris pažymėtas buvo ar už šio laukti siurprizo. Bet siurprizas buvo, kad kalniukas buvo visai pfffff (antram rate taip nebeatrodė). Išbėgus iš parko teritorijos ir įbėgus į miestą, kilometrai pamažu tirpo, artėjom link pusmaratonio, žmonių palaikymas labai padėjo, stūmė pirmyn. Nelaimė ties Seimu (tada dar nežinojau, kad tai nelaimė, galvojau tik nualpęs bėgikas) iš tiesų priminė, kad bėgti varžybose nėra lengva, tikrai nėra lengva, netgi treniruotam žmogui. Gedimino prospekte sirgaliai siautėjo, savanoriai praklykė gerkles, muzika grojo visose pakampėse. Uh senamiesti ir antrasis kalniukas (''Oh mielasis, matėmės per Vilniaus pusmaratonį!'', o po jo graži pakalnė ir beveik tiesioji link finišo link. Pusiau finišo. Pirmam rate susiurbti buvo du GU geliukai ir viena kofeino tabletė, ir tikėjaus, kad antrasis ratas eisis taip pat lengvai. Mėginau nežiūrėt į pusmaratonio laiką, bet pamačiau, kad laikrodis rodė 01:55. Yahoo! Geriausias mano pusmaratonio laikas, bet nebuvo laiko džiūgaut ir teko pradėt antrąjį ratą.
Antrąjį ratą pradėjo bėgti vienetai, nes dauguma bėgę pusmaratonį jau šventė asmenines pergales ir kabinos ant kaklo medalius. Trasa visiškai atsilaisvino, nors voliokis. Teko bėgt, o ne voliotis. Mėginu laikyti greitį, bet jaučiu, kad turiu stengtis. Ties 24km staiga sustoju ir kvėpuoju. Nebegaliu. Ne fiziškai, bet tiesiog ''ožys''. Šaunu, kad tai pirmas sustojimas, kartoju ''the only way is up'' ir mėginu vėl bėgt. Jaučiu, kad tempiu koją už kojos. Laikaus, vis stoju gert vandens. Galvoju, na negaliu apsisukt ir eit namo, totaliai apsigėdinčiau prieš save, prieš T, prieš draugus ir šeimą. Žinau, kad nepasiduosiu, bet bėgant dar ne tiek minčių (ne visai protingų) kyla. Galvoje vis dar rusena viltis, kad gal pavyktų parbėgt per 4 valandas, bet vis sustojant, praradinėju viltį. Mąstau, kad bent 4:15 gautųsi. Vingio parke atsigaunu, nes susiurbiau geliuką šiek tiek anksčiau. Burna saldi, vis šlapiomis pirštinėmis trinu cukrus nuo lūpų (bėgau su piršinėmis, nes mėgstu jausti, kad laikau kažką rankose), vis geriu vandenį stotelėse. Pradedu jausti nugarą ir pasižadu sau po maratono stiprinti nugarą dar labiau besiruošiant kitam maratonui (aha, planavau jau kitus bėgimus). Vėl tas kalniukas Vingio parke, ir jau stoju kopti-bėgti į jį. Bėgu, vėl vanduo. Stengiuos pasprintuoti iki vandens stotelių, kad sutaupyčiau kelias sekundes, kai pristabdau atsigerti iš tų nelaimingų plastikinių stiklinių. Galiausiai graži nuokalnė iš parko ir prasideda miestas, o su tuo užgimsta viltis, kad maratonas šiandien vis tik baigsis, nes miesto teritorijoje išsidėstę kilometrų ženklai rodo, kad pabaiga visai už kokių 12 kilometrų. O aš dar nemačiau nei šeimynos, nei savo draugytės, o maratonas jau baigias! Ties 34 kilometru išgirstu ''Iiiiiindre!'' ir pamatau draugę ir parodau jai rankos mostu, kad nusišaunu (vėliau netgi mėginau prisiminti, ar tikrai tokį ženklą jai rodžiau, o ne kokį tais vidurinį pirštą...). Ties Seimu pasimatau su broliu ir mama (kurie labai pergyveno, kad nematė manęs pirmam rate). Geliukų nebesiurbiau nuo 34km tikriausiai, nes nuo to saldumo buvo šlykštu. Gedimino prospektas dar labiau prigrūstas žmonių, nes dabar visas dėmesys tam nedideliam kiekiui sado mazo žmogelių, užsibrėžusių įveikti 42km bėgomis. Pagaliau senamiestis ir jau galima užuosti finišą, nors dar keli km ir dar keli sustojimai dėl to paties ''ožio'' ir nuo britkaus picerijų kvapo. Jau nebetvėrus pačiam gale išgeriu izotoninio gėrimo, nes norėjosi taip kažko su skoniu, gazuoto, rūgštaus. Šviečia jau pabaiga, šalimais bėgęs užsienietis bėgikas dar sušunka ''Only 500 meters!''. Bėgu, suku už kampo ir matau kaip laikrodis rodo 03:56:..., negalėdama patikėt savo akimis pasutinius metrus lekiu kaip atsisėdus į dilgėles, kad laimėčiau dar kelias sekundes ir finišuoju per 03:56:13. Ašaros akyse vien dėl to skaičiuko ir to jausmo, kad bėgau žymiai trumpiau šį maratoną ir tiek nepavargau, kaip pirmajame. Nuėjau iki medalių ir vandens, ir pas šeimyną, ir savo crazy fanę, kuri šokinėjo iš mano laimės ''Indre, tau pavyko, pavyko!!!'' Apsikabinus su mama, prašau paduoki telefoną, nes man reik prasinešt T. Tada jau galiu atsisėst čia pat kur stoviu, ant asfalto. Padariau, pavyko, aš galiu! Next!

Šventė suorganizuota gražiai. Tiek spalvų mieste, tiek žavių žmonių, tiek gerų nuotaikų! Nors maratono distaciją bėgo vos per 700 žmonių, tikiuosi Vilniaus maratonas užaugs iki didesnio dalyvių skaičiaus. Ir pradės vandenį dalinti buteliukais, o ne stiklinėmis.