Nauji įspūdžiai

Geri keli mėnesiai tylos ir prisiminimų apie vasarą. Po įdomios vasaros su Kernavės bėgimu, sumažėjo noras draskytis ir kuo daugiau maratonų bėgt. Gal tiesiog buvo daug, per daug, ir pasilikau bėgioti tiesiog sau. Net ir nebėgiojau, taip pat bėgau daug ant takelio, nors už lango buvo vasara. Susimaišė jausmai, pojūčiai, ieškot mėginau kažko naujo, kartais tiesiog ledus valgiau ir nieko nedariau. Norėjau bėgti varžbose vėl, bet po kernavės bėgimo nebesinorėjos dalyvaut mažiukam renginy - vis tik masiškesni sukuria didesnę šventę.

Vasaros trumpas atostogoas (4 dienos!) Lietuvoje praleidau aktyviai. Thai masažas, pasiūlytas skrydis oro tunely, Daddy was a Milkman koncertas ir prasidėjo kitas laukimas kelionės į Šveicariją. 

Bet pirmiau, kaip bėgikei ir sporto salės lankytojai Thai masažas buvo kažkas wow - skaudus, nemalonus tarpais, bet nerealiai relaksuojantis, traškėjo stuburas, skaudėjo kojų raumenis, bet po valandos masažo jaučiaus lyg numetus keliolika kilogramų. 

Po to keliavom pasiskraidyti į oro tunelį prie Ozo. Laisvalaikio dovanos padovanojo skrydį man nemokamai, bet nusipirkau skrydį dar vienam žmogui - dviese juk smagiau! Mus pasitiko malonus kolektyvas, apmokė kaip elgtis, ką daryti ir apsirengę kosmonauto uniformomis ir šalmais išėjom skraidyti. Dukart po minutę truko skrydis, tad nespėjo prailgti. Iš tikro net per trumpai! Bet tikriausiai reikia daugiau praktikos, kad galėtum skraidyti ore, nes tai labai veikia nugaros raumenis. Tikrai jautės nuovargis po dviejų minučių, net mašiną praėjom užsvaigusiom galvom :)   

Vasara ėjo į pabaigą, liūdnoka darės, kad nesitreniravau užsirašytam rudens ultrai, bet nenorėjau bėgti lygios ultros, kas kad ir kaimo vieškeliukais, ir pievom. Norėjau kalnų, bet gyvenu lygiausioj Anglijos grafystėj hehe. Tad bėgiojau sau, sportavau sau ir ruošiausi metų kelionei į Šveicariją. Ši kelionė ir įpuolė į akiratį birželio mėnesį - užsiregistravau savanoriauti Kalnų dviračių varžybose Swiss Epic Perskindol. Ką daryti reikėjo? Nusipirkti lėktuvo bilietus, o apgyvendinimu, maitinimu, Odlo apranga, kelionės išlaidomis Šveicarijoje pasirūpino organizatoriai. 

Nežinojau, ko tikėtis, kas ten būna, tik žinojau, kad dirbsiu starto komandoje. Vykom trys lietuviai, ir visi skirtingai dirbome: kas dirbom starte ar finiše, kas mynė 340km per trasas nuiminėdamas trasos žymėjimus, ar lydėdami paskutiniuosius dvirtatininkus. 

Pirmąsias dienas praleidome Grachen miestelyje. Apmiręs miestelis, nes buvome ne vasaros sezono metu, o ir per anksti slidinėjimo sezonui. Bet vaizdai kur pasisukti - atimantys žadą. 

Iki Grachen keliavome per kalnus iš St. Niklaus miestelio (gudručiai trumpinom kelią, nėjom asfaltu, bet kaip kalnų mylėtojai kopėm, leidomės, bridom per ganyklas ir nerealiausius šlaitus).

Ilgai bristi per pievas nereikia, ar kopti kalnais, kad suvoktum, kaip nuobodu yra asfaltas. Kalnai yra sunku, bekelė yra sunku, bet gamtos vaizdai atperka viską - apsiseilėji nuo pirmų kadrų, kuriuos padaro akys.

Pirmąjį vakarą sudalyvavom Ultra tour Monte Rosa uždarymo ir apdovanojimų vakare, nes finišas buvo Grachen miestelyje. Fantastiška matyti tiek 'trail žvėrelių' aplink ir netgi įsimesti Monte Rosa trail į savąjį sąrašiuką gal netgi kitiems metams.

 Tokie vaizdai pro balkono langą yra normalus dalykas vietiniams, o mums buvo akimirkos, kai bijojai mirksėt, kad nepraleistum nė akimirkos tokio grožio...

Pirmąją dieną dirbau ant kalno, kėlėmės keltuvais, šalom, bet ir nudegiau veidelį kaip dar nebuvau nudegus. Oda luposi storu sluoksniu vėliau, ir visą savaitę jaučiaus kaip pabaisiukas. 

 

Ką reikėjo dirbti? Statėm tvoras, tiesėm reklaminius plakatus ir stoviniuodavom nieko neveikdami. Truputį judėjimo trūko galvojant apie tuos, kurie visą dieną mynė per gražiausius kalnus ir pakalnes žymėdami ar nužymėdami trasą su rėmėjų elektriniais MTB. 

Pati išmėginau MTB pirmą sykį, tai ko norėti jau iškart į kalnus lėkti. Buvo nerealiai faina pasivažinėt po miestelį elektriniu dviračiu, kas man nauja buvo, o šveicaram tai įprastinis dviratis.

Taip pagrindinio rėmėjo sunkvežimis išsilankstydavo į sceną.

Kaip gi be jaukių kavinukių ir kavos kelionėse

Antrasis aplankytas miestelis buvo Leukerbad, kuriame praleidome lietingas vėsias dienas, mirkome balose, bet spėjau ir įterpti pakopinėjimą kalnais, kai turėjau laisvą popietė, iki kol grįš pirmieji dviratininkai. 

Miestelis įsikūręs tarp uolų, besižvalgant į visas puses matai uolas, miškus, ir kai lyja lietus - skaičiuoji krioklius, besipilančius nuo uolų. Jauku, tuštoka, nes ne sezonas, bet be galo gražu. Tų mažų miestelių jaukumas ir gamtos apsuptis toliau leido mum mėgautis 'stress-free' atostogomis, bendrauti su naujais pažįstamais, juoktis, ragauti vietinį vyną, valgyti, kaip atletam naminį vetinį maistą, gerti kavos kiek norim, coca-colos irgi, bei šveicarų mėgiamos Rivelos (visi įspėdavo, kad tam gazuotam gėrime yra pieno!). 

Leukerbad miestelis ir nerealus stadionas iš kelių šimtų metrų aukščio. 

Kai vynuogynų ant kiekvienos į saulę atsisukusios kalvos, tai ir vyną jie geria ir prieš 12 val ir po 12val.. Tiesiog bet kada!

Rytų magija - pamatyti, kaip per naktį uolos pasidengė baltomis sniego kepurėlėmis, ir svajoti, kokie ledo rūmai yra ant tų kalvų...

 Trečioji mūsų stotelė buvo garsusis Zermatt kurortas, kuriame neleidžiamas automobilių eismas, tad ir mūsų Eurocar autobusiukus pasitikinėjimo policijos elektromobiliai.

Zermatt pirmąją popietę pagaliau pamatėm savo kieme garsųjį Matterhorn kalną. Vaizdai magiški, darbavomės ir gėrėjomės, gėrėm kavą ir svajojom, valgėm restorane, plojom dviratininkams, miegojom Swiss Youth hostelyje, kuriame buvo apgyvendinta dalis Swiss Epic dalyvių. 

Nerealu buvo paskutinį vakarą, kai tiek dalyviai, tiek organizatoriai ir savanoriai sukviesti buvom į didžiulę stalais nuklotą salę, klausėm Swiss Epic savininko kalbas, plojom, kai buvo paskelbta, kad Swiss Epic Perskindol vairą perima Ironman ženklas po savo sparneliu, kėlėm taures už nerealias atostogas, patirtį ir kikenom, kad kitais metais vėl grįšim 'stress-free' atostogų.

Bėgimo buvo tik keli km kalnuose, t.y. į pakalnę, kai skubėjau grįšti į darbo vietą, po savo kopinėjimo po šlaitus. Bet ruduo ir žiema suplanuota treniruotėms, tad po truputį, su ups ir downs bėgte į naujus iššūkius ir nuotykius. 

Nelaimėjau laimingo bilieto į Londono maratoną, tai nujaučiu, kad bėgsiu dar kartą Brighton maratone, kuris man laaaaabai patiko. Tad bus veiklos neužtrūnyti ir neapkerpėti. O dabar reik užsiregistruot kažkur prasibėgt, kad būtų, ką į blogą vėl parašyti :)

Kaunas. Kernavė - Vilnius bėgte 2017

Kaskart prabėgus kokiuose bėgimuose atrodo įspūdžių kalnais, praeina kiek laiko susigula viskas ir atrodo, nebelieka, ką pasakoti. Gerai, kad tik atrodo, nes su kiekvienu bėgimu gaunu neįkainojamos patirties, emocijų ir įspūdžių.

Nelabai jau atsimenu, kada užsiregistravau Kauno maratonui, bet tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Norėjau pagaliau prabėgti savo gimtajame mieste dar pakankamai naują ir šviežią bėgimą, ir pasižymėti savo sąrašiuke 'check' (o sąrašiuko net neturiu...).
Grįžusi po Transvulkanijos bekelės maratono iš tikrųjų labai jau skeptiškai nusiteikus laukiau asfaltinio bėgimo: nebenorėjau bėgti mieste gatvėmis, nes supratau, kad vis tik neveltui jaučiau didžiulę trauką bekelei - ten noriu būti, ten noriu bėgti, ten noriu tobulėti ir tuom gyventi. Slaptomis dar buvo minčių, kad gal Kaune PB siekti ir gal net prabėgti tokiam laikui, su kuriuo papulčiau į Londono maratoną be loterijos. Bet nuostabus BOOM ir ekspromtu užsiregistravau Vilnius-Kernavė ultra bėgimui. O taip! Užsiregistravau, o tada pagalvojau ir pašikaliojau į batą. Iš tikro labiau spirgėjau nei pergyvenau dėl tokių savo planų, juk pusiau žinojau, kur einu, ir kas laukia (o laukė maratonas sekmadienį, o po penkių dienų - net 82 kilometrai bekelės). Beliko nusipirkt naują lėktuvo bilietą ir pergromuliuot Kauno maratono planus, bei sukandus dantis padirbėt su draugeliu greičiu ant bėgimo takelio Kauno maratonui.


Taigi Kaune planas buvo bėgti, prižiūrint savo širdies pulsą ir nesidraskyti (neužsirūgštinti raumenų). Startas duotas jau bepliaupiant lietui. Nauja patirtis - bėgti maratoną lietuje - visus 21 kilometrą. Tada prasidėjo 'smagioji' dalis, kai pusmaratonininkai baigė savo distanciją ir maratonininkai liko vieni mūšio lauke. Iš tikro buvo labai nesmagu, nes bėgi apniurusiom gatvėm į Šančius, palaikymo nulis, šokinėji per balas, mašinos važiuoja ir žiūri į tave bėgantį, kaip į paklydusią avį. Smagiau buvo bėgti Nemuno pakrante ir artėti link miesto, kai jau pradėjo kvepėti finišu. Bėgosi pakankamai stabiliai, nepatyriau jokių emocijų ekstremumų, nepatyriau vadinamosios 'sienos'; gal kiek tiesiog nusibodo bėgti, nes nusibodo, o ir kojos sunkėjo su vis kiekvienu kilometru nuo to lėtoko bėgimo. Likus tikriausiai mažiau nei kilometrui iki finišo geras spurtas kojose atsirado pamačius Jį: atsirado ir energijos, ir šypsena veide ir neberūpėjo pramirkę rūbai, sunkumas kojose, tiesiog finišan lėkiau kaip ant sparnų. Žiauriai fainas jausmas!

Kitą dieną teko truputį pasijausti pingvinuku, perštėjo kojas ir jautėsi šiluma raumenyse. Turėjau visas 5 dienas atsigauti ir maksimaliai atsistatyti, nes manęs laukė smagumėlis- visi 82 kilometrai. Nei tiek bėgus, nei svajojus šiemet tiek bėgti (Vilnius-Kernavė mano planuose buvo 2018-ais metais, bet planuok, o kažkas juoksis, tai teks perplanuot ir juoktis kartu :)), susirinkau šmutkes ir šiaušiau išsišiepus į ultrą.


Nežinojau, ko tikėtis, ko bijoti. Tikriausiai aš labiausiai bijau nuobodumo bebėgant. Pradeda atsibosti ir viskas sulėtėja: laikas nebeina, kilometrai sustoja. Šitas dalykas man sunku ilgabėgiuose, bet kartu man tai dalykas, kurį mėgstu nugalėti. perlipti save ir nepasiduoti. Išties mane skatino tas nežinojimas ir smalsumas ''o kas gi būna po tų 49 kilometrų?'' (esu bėgus-kopus 49km Transalpine varžybose, tad tai ir buvo mano ilgiausias bėgimas, kadanors bėgtas), kokios savijautos tikėtis, tuo labiau kai būsiu 5 dienos po maratono, kaip reaguos galva, ar sukils emocijos (pyktis, nervukas koks, ar ožys, kad vsio! metu! nebebėgu!).Žiauriai tas skatina, nes labai įdomu save taip mėginti, bandyti neatrastus lobius savy, nugalėti save ir emocijas, sukontroliuoti tai, ką gali sukontroliuoti.
Kernavėn nusigavom autobusiukais, kuriais rūpinosi organizatoriai. Būsena buvo sunkoka dėl iš vakaro pravaikščiotų kilometrų Vilniuje Kultūros naktyse ir itin minimalaus miego, bet jau buvo per vėlu miegoti, teko kauptis dienos iššūkiui.
Startas vėlvo 10 minučių. Bėgosi lengvai, į pirmą kalniuką sumąsčiau užbėgt: visai patiko, aišku, per gerklę širdis lipo lauk, bet pradžia tokia ir būna - mėgini pagauti ritmą, įsivažiuoti, apšilti, įšilti, ir apsigyventi mintyse, kad šiandien, brangioji, bus daug kilometrų ir naujų patirčių. Bėgom, ėjom, ko tik nebuvo. Žiauriausia dalis buvo uodai ir bimbalai, kurie puolė ir kando, erzino, vertė mus šokinėti ir daužyti savo plikas kūno dalis, mėginant nubaidyti tuos gyvius. Laimei, kažkurioje maitinėlėje gavom purškalų ir jais išsipurškėm, tad kokią valandą uodų fronte buvo ramybė.


Maitinėlėse valgiau sūrius šiaudelius, gėriau vandenį ir kolą. Bėgant vartojau druskos tabletes kas valandą (berods), valgiau geliukus ir visokius javinius batonėlius iš kišenės. Diena buvo ne per karšta ir daug turėjom pavėsio, tad išsekimo nuo šilumos ar karščio nelabai jautės. Pakeliui pasitaikė ir upelių, kurie padėjo atsigaivinti. Buvo ir sunku ir lengva: ėjosi lengvai, bėgosi sunkiau. Sunkiai rinkosi ir kilometrai iki maitinėlių (bent taip atrodė), nes atstumai atrodė tokie dideli, paklydom kokius 7 kartus dėl nuimtų ar nelabai logiškų žymėjimų (papildomi 3 kilometrai jahuu!) ir galiausiai atėjo mintis, kad nusiimam, nes nebespėsim laiku į paskutinę maitinėlę. Spėjom! Primaitino, prigirdė mus ir išsispyrėm lauk bėgt Vilniaus link paskutine tiesiąja link finišo. Man užėjo antras kvėpavimas, nes priešpaskutinėj maitinėlėj įkaliau ibuprofeno tabletę, kad nuimtų nemalonius pojūčius pėdose ir kulkšnyse, ir kaip kalė, taip kalė, atrodė galiu bėgt ir bėgt. Žiauriai keistas jausmas, bet taip verta bėgt tiek kilometrų ir pajust tą antro kvėpavimo bangą. Kažkas surrealaus!
Nauja patirtis buvo bėgti su kažkuom. Visą kelią su manim bėgo JIS. Be galo be krašto esu DĖKINGA už visą palaikymą, už buvimą kartu, už tą šilumą savo 'partner in crime'! Tai kai pasimatymas gavos su 85 kilometrais ir 12 valandų, ką? Ui kartosim!

Nebebėgčiau Kernavė-Vilnius kaip ir Kauno maratono antrą kartą. Prabėgau - užtenka, yra daug neišbėgiotų trasų, kuriose verta pabuvoti. Didelis ačiū savanoriams ir organizatoriams už gerą nuotaiką ir galimybę prasinešti lietuviškai laukais, gyvenvietėm, pakvėpuoti nupjautos žolės kvapais, pamatyti nematytas vietas, patirti nepatirtą!

Transvulcania maratonas 2017

Kol dar ispaniškų atstogų įdegis kartu su oda nenusilupęs, ir kol visi įspūdžiai yra tokie tikri tikri ir jaukūs, reikia pamėginti sudėlioti mintis ir papasakoti apie ką tik buvusias nuostabiausias atostogas. O viskas prasidėjo registracija į Transvulcania maratoną La Palma saloje (Kanarai!!).



Skrydis ir gyvenamoji vieta susiorganizuota vilkint pižamą ir žiūrint ištisai kalėdinius filmus dar gruodžio mėnesį, apsiklojus šiltais apklotais ir susijungus visas įmanomas kalėdines lemputes per kalėdų atostogas. Mėnesiai ėjo, ir atėjo gegužė ir ilgai laukta kelionė, nesitikint absoliučiai nieko. Žinojau bėgsiu maratoną kalnuose, bus kopimo ir įkalnių, žinojau, kad namų darbai absoliučiai neatlikti, nes gyvenu plokštesnėj nei plokščioj vietoj (vietiniams taip neatrodo), žinojau, kad esu kažką panašaus bėgus per Transalpine bėgimą ir 50km vyniojus vos ne 10 valandų. Vykau tiesiog būti, bėgti, pailsėti, atitrūkti, pasišildyt saulėj, nes realiai ramių atostogų neturėjus ilgai.
Ankstyvas rytas po 2 valandų miego (nes prieš tai ryte buvo sporto salė ir bėgtakis, tada darbas, tada kelionė į Londoną, daiktų persikrovimas, nusnūdimas ir oro uostan) ir mes su drauge jau Gatwicke siurbiam kavą. Man tai savotiška tradicija, įsiveisus nuo labai seniai, kad praėjus oro uosto apsaugą ramiai prisėst, išgert kavos ir pasimėgaut kelionių atmosfera.


Nusileidus La Palmoj, mus pasitiko taip išsiilgta šiluma ir šiokia tokia saulė. Įsikūrus apartamentuose (kitaip nepavadinsi, kai vaizdas pro langą į jūrą!), pradėjom savo fantastišką savaitę Kanaruose.
Kelios trumpos bėgimo treniruotės, daug kavos iš miniatiūrinių puodelių, visokio maisto bandymai (būta ir skanaus, ir tokio, po kurio kolos reikėjo gerti), tik mūsų nerealiausiai komandai suprantami juokai, beveik skendimai baseine (ačiū Sigita, kad man neleidai nuskęsti ir prisižvengėm iki ašarų per gelbėjimo operaciją), pusryčiai balkone, ankstyvi rytai, mėginimai šnekėt ispaniškai arba ženklais (ne, jie nesupranta angliškai arba labai gabiai apsimeta, kad nešneka), bėgimo ir nebėgimo istorijos, bangų purslai, nueiti kilometrai, vakarojimai, pokalbiai, motyvacija, draugystė, rūpestis... Vardinčiau ir vardinčiau, bet taikliausiai pasakė viena draugė ''Žiauriai smagiai jūsų kompanija atrodė, net pavydu kaip jaukiai visi''. Tiesiog tobulas vibe! Ir mes beveik visi atvykom į La Palmą bėgti, su savais tikslais, su savu istorijų ir patirčių bagažu. Tad išaušus bėgimų dienos rytui, visi stovėjom startuose. Kas sau, savu laiku, su savu susikaupimu.

Aš pradėjau maratoną El Pilar, kuris buvo 1.4km aukštyje. Sušalau į ožio ragą 2.5h laukdama starto, ir tik pradėjus bėgti pamačiau, kad mano abiejų rankų pirštai yra mėlyni, grynų gryniausiai mėlyni pirštų galiukai. Išbalansavo ramybę, nes turėjau bėgdama stebėt savo būklę, ir pirštai skaudžiai ''atitirpinėjo''.

Pirmi 5 km buvo paprastu keliu, nieko ypatingo, nei nuokalnė, nei įkalnė, tiesiog puikus apšilimas bėgant rūke. Na tada ir prasidėjo: prieš akis pradėjo dygti įkalnės, o tai reiškė, kad kaip robotukai pradėsim ne per greičiausią ir sekinantį kopimą. Užkopi, pabėgi porą metrų ir žiūrėk vėl kopt. Man tikrai atrodė, kad galo įkalnėms nebus, ir kad aš nepamatysiu išsvajotos aukščiausios viršukalnės Los Muchachos vardu. Beveik pagalvojimas ir išsipildė, nes beropojant į dviejų kilometrų kalną, pradėjo retėti ir gilėti mano kvėpavimas. Aiškiai suvokiau, kad tam įtakos turėjo nepakankamas treniruotumas, bet visa tai vyko tik 8-am kilometre, kai treniruodamasi bėgiodavau tikrai daug daugiau nei 8km. Tik 8-am! Man iškart prabėgo mintis, kad aš negaliu pasiduoti, nes tai ne mano būdui, plius nesu nei išsekus, nei bėdos su skrandžiu, nei dar kas, tik tiesiog kažkas ne taip.
Sugalvojau, kad nėra ko laukti ir krapštau lauk geliuką iš kuprinės ir išgėriau druskos tabletę. Betraukiant geliuką iš kuprinės, išsinėrė kuprinės dirželiai, o stoti nenorėjau, tad teko kaišioti dirželius kaip papuola, kol kopėm vis į ikalnes. Beje, niekad nesu turėjus tokio gero jausmo po geliuko ar maisto bėgimuose, bet kaip pramušė, tai pramušė, pradėjau vėl spalvas matyti ir susinormalizavo kvėpavimas, gavau tarsi antrą kvėpavimą (net nejauku pasakyt, kad tas kvėpavimas buvo reikalingas jau 8-am kilometre).

Staiga mane prisivijo viena mergina ir užklausė, ar tik ne ji mane Instagrame seka. Išsižiojau iš netikėtumo, bet buvo smagu persimesti keliais žodžiais ir sužinoti, kad ji bėgo pusmaratonį metai prieš, šiemet bėga maratoną. Šūktelėjau, kad kitais metais bėgsim ultrą ir aš ją palikau. Ko tik nenutinka 2 kilometrų aukštyje :)

Kalnai, smėlis, akmenys, kopimas, uolos, kitų bėgikų besimaskatuojančios lazdos, dulkės, žiauriai statūs šlaitai palei siaurus takelius, staigūs posūkiai, gigantiški kankorėžiai ant tako, slystančios kojos, nuolatinis budrumas, nuolatinis skysčių gėrimas ir skaičiavimas kilometrų iki artimiausios maitinėlės. Antroje maitinėlėje mėginau užkąsti sumuštiniu, bet spjoviau viską lauk, nes pabijojau, kad balta duona sureaguos skrandy ir teks kur nors apsikabint pušį, tad užkandus meliono ir arbūzo, prigėrus kokakolos (o taip, laisvė papūgoms! kola buvo vartojama absoliučiai be kaltės jausmo!) teko kopti į labai statų kalną, vos nenusiversti, kai slystelėjo koja, bet kelionė buvo tęsiama. Tuo metu tikslas kaip ir daugeliui buvo pasiekti kuo greičiau Los Muchachos kalną. Buvo momentas, kai nebetikėjau, kad pasieksiu tą kalną iki 5 valandos vakaro cut-off, nes kilometrai slinko laaaabai lėtai, tas kopimas lėtino viską, ir tik pamažu sekino.
Buvo ir šilta ir šalta, pakeliui sutikdavai pavienius ispanus, klykiančius vamos! chica vamos!, tekdavo klausyti grupelėm bėgančių ispanų tarškėjimus, bandyti juos pralenkti, arba praleisti, kad dingtų jie iš akiračio. Gamtos vaizdai užbūrė širdį, daug kas stojo fotografuoti ir fotografuotis, tiesiog žmonės šventė bėgimą. Bet poco a poco artėjo Los Muchachos kalnas su didele maitinėle, su galingu džiaugsmu, kad po šio kalno prasidės vos ne 3km nuolydis per 18 kilometrų. Pavargusioms kojoms aišku džiaugsmo tai nesuteikė, bet finišu jau kvepėjo.

Pasiekus Los Muchachos nutariau apsilankyti pas nykštukus, nes gėriau daug, vartojau druską, nors gamta kaip nešaukė taip ir nešaukė. Maitinėlėj prigėriau kolos, prisipildžiau gertuves vėl ne vandeniu, o koka kola, prisėdau ramiai suvalgyt arbūzo, susipažinau su kažkokia mergina, pasidalinom keliais žodžiais, palinkėjom viena kitai sėkmės, ir nedelsus pradėjau vėl bėgt, nes ilgas prisėdimas reiškia staigų raumenų atvėsimą, ir tada prasijudint būna žymiai sunkiau. Taigi buvo likę virš 17 km žemyn. Laimės pilni batai, bet kur buvus kur nebuvus prieš akis išniro didžiulė pakalnė ir dar didesnis kalnas. Mano reakcija buvo garsi ''for fox sake!!!!!'', už manęs buvęs anglakalbis man labai pritarė. Buvom išdurti vidury baltos dienos ir net ne kartą, nes tokių kalniukų mūsų išsvajotoj pakalnėj buvo berods trys. Na bet kai kolos turi, tai ko daugiau reikia. Bėgi, kopi ir vis labiau užuodi finišą (aš tikriausiai tris kartus haliucinavau, kad girdžiu finišo muziką). Paskutinė maitinėlė, greitas kolos užpylimas į varikliuką, berods kažką užkandau, pasipildžiau gertuves kola ir prasidėjo smagumynas - aštrūs ir smulkūs ir dideli akmenys, ir visas toks takas vos ne iki finišo). Turėjau labai stebėt kelią, ir šokinėti ant didesnių akmenų (įsivaizduojant kad tarp jų yra krokodilai ir nevalia koją dėti ant mažesnių akmenų), kojų pirštai labai skaudžiai rėmėsi į batus, bet reikėjo tai iškęsti, nes juk no pain no gain (aha, draugė sakė, kad aš psichė. Gerąja prasme tikiuos, Vita :)) Man labai rūpėjo finišuoti ir greičiau nusigauti iki Ultra bėgimo finišo ir pasitikti mūsų ultra vyrukus, tad paskutiniai kilometrai neprailgo, kad ir buvo skaudūs.


Pagaliau finišas, į kurį jaučiaus įskrendanti. Kai sustojau, norėjau ir verkti ir juoktis, ir su savim hi5 daryti, ir gerti, ir valgyti ir ką nors apkabinti ir džiaugtis, kad tai įveikiau. Finišavau per 7val35min. Nežinau, ar tai gerai ar blogai. Sako gerai subėgau, tad tuom ir tikėsiu. O kas svarbiausia ir fainiausia, kad parbėgus, tu jau galvoji, kad va čia tai kažko pradžia! Noriu dar! Eina sau buvo faina!




















Šiuo bėgimu nesiekiau nieko (apart įsikalto laiko, kad reiktų subėgti per 7val. Visiškai nepagrįsta.), bet pasiekiau daug. Išsigrynino nemažai dalykų, buvo krūvos emocijų, išsivalė baimės, o svarbiausia, kad tiesiog tu grįžti jau kitu žmogumi: geresniu, tvirtesniu, atradusiu ir suradusiu, išsikrovusiu ir pasikrovusiu, su kitokiu požiūriu ir suvokimu, su dar didesne pagarba sau ir kitam, su dėkingumu, su troškimu pažinti dar daugiau, su viltimi, su žavesiu akyse ir dar didesne kibirkštėle daryti, tai kas tave veža, skatina, tobulina, moko, leidžia patirti.













Ar rekomenduoju bėgti kalnuose? Oh hell yeah! Sunku, bet reikia tik labai norėti, įdėti darbo, tikėti, ir nešiukšlinti gamtoje (buvo primėtyta geliukų popieriukų pakeliui).




















(čia ne plaukuotos kojos, o purvai, dulkės ir prakaitas)

Brighton maratonas 2017

Į Brighton maratoną užsiregistravau visai netikėtai, kai jie pasiūlė papildomų vietų rudens gale. Pavasariui reikėjo kažko, reikėjo kažko laukti, reikėjo stimulo judėt pirmyn. Užsiregistravau ir pamiršau, bėgiojau, sportavau ir galiausiai atėjo ta balandžio diena, kada išsiruošiau į Brightoną, kuriame nesu buvus (esu buvus tuose kraštuose, jie nuostabūs, tiek kalvų, tiek sukilimo! - nebeina žiūrėt į nieką ne bėgikės akimis).
Brightone atsidūriau ankstyvą šeštadienio rytą, tad turėjau laiko iššižiojus žavėtis miestu, pasibastyti po maratono mugę, kol sulaukiau draugių ir vėl tada trise bastėmės po mugę.
Kai vis renginio organizatoriai siųsdavo naujienlaiškius, aš juos permesdavau akimis. Vienam naujienlaiškį buvo 70proc. nuolaida 2XU tamprėm, tai negalėjau nenusipirkti, o ir produktas pasiteisno. Kitam naujienališky į akis įkrito siūlymas sudalyvauti Brightono universiteto širdies studijoje, kurios metu tiriamas tropomino kiekis maratonininkų kraujyje. Tropominas - miokardo infarkto rodiklis, bet nesiplėsiu per daug, negąsdinsiu. Taigi belaukdama draugių nuėjau pas medikus priduot kraujo, užpildyt duomenų apie pastarosios savaitės treniruotes, atsakyt į kitus klausimus. Pasirinkau dalyvauti prieš ir po vienkartiniame tyrime. Buvo galima rinktis prieš ir tris kartus po (iškart po maratono, 3h po maratono ir 6h po maratono), bet aš tiek laiko nebuvau Brightone, tad sutrumpinta versija man tiko. Bac ir viskas.

Oras buvo nuostabus, spėjau įdegti veidą ir kaklą, vandens išgėriau du litrus, prisipirkau High5 produkcijos, prisiragavau po kelioliką sykių visokių batonėlių (tikriausiai jau matė, kad mes vis aplink zujam ir ragaujam viską iš eilės, bet vat čia jie draugiški, niekas nieko nesako! :))

Atsiimdama numerį stojau prie 4 valandų langelio, nes tikėjausi, kad bėgsiu greičiau nei įprastai, bet tikrai nesiplėšysiu, tad turėčiau tilpti į keturias valandas.

Maratono mugė pajūryje. Kažkas fantastiško! Oras nuostabus, žmonės guli paplūdimy (ant akmenų, bet tai kas...), muzika plyšauja, ant scenos šneka įdomūs žmonės (pvz. žmogus, kuris bėgs 766 maratoną rytoj), guli ir galvoji, kad va tokie dalykai, dėl kurių verta gyventi ir bėgioti)

 Paruošiamieji organizaciniai darbai.

Prieš startą pakalbėjo vedėjai kažką, ir paleido ''Sweet Caroline'' dainą, ir visa minia dainavom karaoke. Žinokit, kažkas fantastiško! Taškiaus!

Mugės metu apsižiūrėjus kokius geliukus dalins ir juos išragavus (galėjai ragauti prisilašindamas į puodelį, kiek tik nori), kas kiek kilometrų nusprendžiau savų SIS neimti, nes jie tokie griozdiški, ir nenorėjau po keturis rankose neštis, o su diržu man labai labai nepatinka bėgt. Pasiėmiau į maratoną tik du geliukus, vieną izotoninį, kitą su kofeinu paskutiniam ''valgymui''. Na, jei prireiktų, ar bent psichologiškai turėt. Taip pat bėgau su telefonu kišenėje ant rankos, kad po bėgimo susirast drauges greičiau galėčiau. 

Draugė Eglė iš ''My 5000km running diary'' facebooke prasmuko su manimi į mano spalvos gardelį (iš tikro gražiai paprašėm numerių spalvas betikrinančio vyruko ''bet aš su drauuuuge noriu''), ir slinkom iki pat priekio. Duotas startas ir per klykiančias palaikančiųjų minias pradėjom bėgt. Oras jautės bus nedėkingas ir rizikingas (iš vakaro būnant pas medikus jie sakė, kad kiekvienas temperatūros laipsnis virš 12C padidina medikams darbo 15procentų, žodžiu nespėja suktis). 

Paspaudus starto mygtuką laikrodyje, nusukau ekraną žemyn ir nutariau, kad šiandien aš į laikrodį nežiūrėsiu ir nesiparinsiu. Tikslas - finišuoti. Žinoma, ir prasideda pasakos begalo galvoje: 

- oplia startas! Eglė šalia bėga, gerai, blemba ji stipri, kalnuose treniruojas.

- reikia gerai nubėgti; 

- bet ne negali išsitaškyt, kai dar laukia tiek startų šiemet; 

- bet blin gėda prieš kitus; 

- nu blin kas per gėda, sau bėgi, o ne kažkam kitam; 

- kaiii žiauru būtų šūdinai subėgt, tiek bėgiojus ir prasitreniravus visą žiemą, paaiškėtų, kad nafik čia tiek treniruotis;

- juk svarbu dalyvaut, o ne laimėt;

- laimėt net nepretenduoju, noriu laimėt prieš save.

- vajez jau pavargau, šiiiilta, nudegsiu pečius ir būsiu kaip sodininkė;

- ou je vanduo! blemba puodeliai, apsipyliau daugiau, nei išgėriau.

- ėė tu, vyrioke, nesispajudyk ant kitų! aha į šoną spjauni, bijai, kad vėjas ant paties užneš!

- geliukai! yeah! nuuu žinoma, dalina pačius šlykčiausius, citrusinius.... lyg indų ploviklį valgyt... bet ką jau darysi...

- oi kaip pavydžiu, kurie čia gyvena, ir gali treniruotis su tokiais vaizdais, kaip jiem faina! ouuuuč įkalnė... yes, nepadusau! 

- jetus karšta...

- man jau geliuko reikia..davai suvalgau, bus lengviau kišenėj..

- o ne! sijono šortai raitojas į viršų ir liaškos jau trinas. 

- vanduo! siurbiam! pilan ant galvos! auč kliuvo ir nutrintom liaškom. peršti!!

- hmm o kas ten buvo? ko tie žmonės priliečia medikų rankas prabėgdami? aaaa medikai išsivazelinavę stovi ir taip dalina vazeliną! ha cool! ai nereik man to vazelino, skausmo kentėjimo lygį kelsim, svarbu neužsipilt vandens.

- vanduo! geriam! pilam! auč pamiršau, kad perštės... too late!

- eina sau karšta... 

- nu sibo do... kada galas? 

- kaip gražu čia! kiek mūsų daug!

- hmmm kaip ji keistai kojas dėlioja ir blin greičiau bėga... ko tik nebūna matyt... 

- vanduo! geliukai! griebiam daugiau, kad paskui nereiktų žvejot! oplia! trys yra! je kišam į kišenę!

- hmm Eglė atsiliko, tikiuos viskas jai gerai...

- koncentruokis į muziką..

- o va lauksiu vis, kada laikrodis suvibruos... vibruok, durniau greičiau...!

- yay 18 mylios ženklas anoj pusėj, tuoj tuoj.. beliko 3 mylios iki jo man po šimts...

- bėėėėk tik, nedrįsk sustot. Kad jis prieky sustojęs eina, nestokit kojos, neklausykit smegenų, nestokit!

- nualpsiu gal dėl kaščio? jetus, o jei nepajusiu, kad man dehidratacija ir jau blogai ir nugriūsiu..? bet gal pajusiu?

- fju nesustojau, pralenkiau tą beeinantį vyruką

- ou mai gad kiek vaikų dalina guminukus. bliūdais! vauu šita šeimyna nereali, sėdi staliuką išsinešę ir geria šampaną! 10 ryto! va čia tai jie moka švęst gyvenimą... totally chilled..

- kažin bus tarpas koks be palaikančiųjų... jau 19 mylių nebuvo tuščios vietos be palaikymo minios... kažkas nerealaus!

- šūds.. juk maratonas 26 mylios, o ne 20.... tai tas 18mylios ženklas juk nieko nepadeda... o velnias apsiskaičiavau.. na nieko bėgam toliau!

- yes! 20 mylių nubėgta.. čia jau ''siena'' turi būti, bet lyg gerai jaučiuos... bet dabar man jau azartas ima skuost, ir nu gal pavyks į geresnį laiką tilpt nei keturios dvim keturios... 

- nesustok! o vanduo! pristojam, išgeriam, apsipilam, nusiplaunam rankas, atšaldom sprandą... auč peršti šlaunis..

- nebedaug liko nebedaug... 

- yay jau Brighton Pier matau...ir kam Eglė vakar sakė, kad kai pamatai Pier ir bėgi, tai jis neartėja visai... akurat! neartėja!

- neartėja! aaaaa... 

- kelėnas, koks keistas jausmas kelyje... girnelė nukrito gal? negirdėjau per muziką, kaip pamečiau girnelę.. nes toks jausmas, kad jos nėra... 

- yay Pier artėja.. nebetoli, skuosk.. didink greitį, tikrai nelūši paskutiniam kilometre!

-vibruoja kem antras kilometras!

- tu gali! valio!!! oba rodo 4 h! 

- viskas... stok!!! stabdyk Suunto!

- kiiieeeeekkk??? 3h49min???? 

- dabar jau verk!

Ir apsiašarojau iš tos laimės, ir kad baigės viskas, tuo metu mane prigavo medikas (nes ant numerio turėjau raudoną tašką, taip visi dalyvaujantys tyrime pažymėti buvom, kad medikam lengviau atfiltruoti mus būtų), klausinėja, kaip sekės, kaip aš, o aš ašaroju ir verkiu, ir griebiu visus skanėstus, ką duoda, kraunu į maišelį, o medikas mane lydi į medikų palapinę (bijojo, kad pabėgsiu... bet kur ten pabėgsi, kad sustojęs patampi savotišku krypuojančiu pingvinu). Medikų palapinėje daug išgriuvusių ant neštuvų gulinčių jau. Vargšiukai. Kraujas priduotas, einu žvejot vandens, laukt draugių ir būt išsišiepusia iki ausų, nes netikėtai pasidariau PB! 

Kai pamačiau skaičiukus laikrodžio ekrane, iškart pagalvojau, kad man to jau nebegana, noriu 3:30. Tad watch this space kaip sakoma :) 

Brighton maratono organizatoriai išsiuntinėjo laiškus, kad apgailestauja, kad tiek kritusių, alpusių dėl karščio buvo; minėta buvo, kad trūko vandens, kad buvo vanduo specialiai perkamas ir pristatomas į stoteles, kuriose trūko. To aš nesu pastebėjus nei vienam maratone kažkaip, nei šitam (aišku puodeliai nėra idealu, bet kas nori tas ir šiknoj sliekų randa). Aš buvau didelėje euforijoje po šio maratono ir dedu didžiulį pliusą, nes jis man žiauriai patiko ir tikai rekomenduoju.