Nauji įspūdžiai

Geri keli mėnesiai tylos ir prisiminimų apie vasarą. Po įdomios vasaros su Kernavės bėgimu, sumažėjo noras draskytis ir kuo daugiau maratonų bėgt. Gal tiesiog buvo daug, per daug, ir pasilikau bėgioti tiesiog sau. Net ir nebėgiojau, taip pat bėgau daug ant takelio, nors už lango buvo vasara. Susimaišė jausmai, pojūčiai, ieškot mėginau kažko naujo, kartais tiesiog ledus valgiau ir nieko nedariau. Norėjau bėgti varžbose vėl, bet po kernavės bėgimo nebesinorėjos dalyvaut mažiukam renginy - vis tik masiškesni sukuria didesnę šventę.

Vasaros trumpas atostogoas (4 dienos!) Lietuvoje praleidau aktyviai. Thai masažas, pasiūlytas skrydis oro tunely, Daddy was a Milkman koncertas ir prasidėjo kitas laukimas kelionės į Šveicariją. 

Bet pirmiau, kaip bėgikei ir sporto salės lankytojai Thai masažas buvo kažkas wow - skaudus, nemalonus tarpais, bet nerealiai relaksuojantis, traškėjo stuburas, skaudėjo kojų raumenis, bet po valandos masažo jaučiaus lyg numetus keliolika kilogramų. 

Po to keliavom pasiskraidyti į oro tunelį prie Ozo. Laisvalaikio dovanos padovanojo skrydį man nemokamai, bet nusipirkau skrydį dar vienam žmogui - dviese juk smagiau! Mus pasitiko malonus kolektyvas, apmokė kaip elgtis, ką daryti ir apsirengę kosmonauto uniformomis ir šalmais išėjom skraidyti. Dukart po minutę truko skrydis, tad nespėjo prailgti. Iš tikro net per trumpai! Bet tikriausiai reikia daugiau praktikos, kad galėtum skraidyti ore, nes tai labai veikia nugaros raumenis. Tikrai jautės nuovargis po dviejų minučių, net mašiną praėjom užsvaigusiom galvom :)   

Vasara ėjo į pabaigą, liūdnoka darės, kad nesitreniravau užsirašytam rudens ultrai, bet nenorėjau bėgti lygios ultros, kas kad ir kaimo vieškeliukais, ir pievom. Norėjau kalnų, bet gyvenu lygiausioj Anglijos grafystėj hehe. Tad bėgiojau sau, sportavau sau ir ruošiausi metų kelionei į Šveicariją. Ši kelionė ir įpuolė į akiratį birželio mėnesį - užsiregistravau savanoriauti Kalnų dviračių varžybose Swiss Epic Perskindol. Ką daryti reikėjo? Nusipirkti lėktuvo bilietus, o apgyvendinimu, maitinimu, Odlo apranga, kelionės išlaidomis Šveicarijoje pasirūpino organizatoriai. 

Nežinojau, ko tikėtis, kas ten būna, tik žinojau, kad dirbsiu starto komandoje. Vykom trys lietuviai, ir visi skirtingai dirbome: kas dirbom starte ar finiše, kas mynė 340km per trasas nuiminėdamas trasos žymėjimus, ar lydėdami paskutiniuosius dvirtatininkus. 

Pirmąsias dienas praleidome Grachen miestelyje. Apmiręs miestelis, nes buvome ne vasaros sezono metu, o ir per anksti slidinėjimo sezonui. Bet vaizdai kur pasisukti - atimantys žadą. 

Iki Grachen keliavome per kalnus iš St. Niklaus miestelio (gudručiai trumpinom kelią, nėjom asfaltu, bet kaip kalnų mylėtojai kopėm, leidomės, bridom per ganyklas ir nerealiausius šlaitus).

Ilgai bristi per pievas nereikia, ar kopti kalnais, kad suvoktum, kaip nuobodu yra asfaltas. Kalnai yra sunku, bekelė yra sunku, bet gamtos vaizdai atperka viską - apsiseilėji nuo pirmų kadrų, kuriuos padaro akys.

Pirmąjį vakarą sudalyvavom Ultra tour Monte Rosa uždarymo ir apdovanojimų vakare, nes finišas buvo Grachen miestelyje. Fantastiška matyti tiek 'trail žvėrelių' aplink ir netgi įsimesti Monte Rosa trail į savąjį sąrašiuką gal netgi kitiems metams.

 Tokie vaizdai pro balkono langą yra normalus dalykas vietiniams, o mums buvo akimirkos, kai bijojai mirksėt, kad nepraleistum nė akimirkos tokio grožio...

Pirmąją dieną dirbau ant kalno, kėlėmės keltuvais, šalom, bet ir nudegiau veidelį kaip dar nebuvau nudegus. Oda luposi storu sluoksniu vėliau, ir visą savaitę jaučiaus kaip pabaisiukas. 

 

Ką reikėjo dirbti? Statėm tvoras, tiesėm reklaminius plakatus ir stoviniuodavom nieko neveikdami. Truputį judėjimo trūko galvojant apie tuos, kurie visą dieną mynė per gražiausius kalnus ir pakalnes žymėdami ar nužymėdami trasą su rėmėjų elektriniais MTB. 

Pati išmėginau MTB pirmą sykį, tai ko norėti jau iškart į kalnus lėkti. Buvo nerealiai faina pasivažinėt po miestelį elektriniu dviračiu, kas man nauja buvo, o šveicaram tai įprastinis dviratis.

Taip pagrindinio rėmėjo sunkvežimis išsilankstydavo į sceną.

Kaip gi be jaukių kavinukių ir kavos kelionėse

Antrasis aplankytas miestelis buvo Leukerbad, kuriame praleidome lietingas vėsias dienas, mirkome balose, bet spėjau ir įterpti pakopinėjimą kalnais, kai turėjau laisvą popietė, iki kol grįš pirmieji dviratininkai. 

Miestelis įsikūręs tarp uolų, besižvalgant į visas puses matai uolas, miškus, ir kai lyja lietus - skaičiuoji krioklius, besipilančius nuo uolų. Jauku, tuštoka, nes ne sezonas, bet be galo gražu. Tų mažų miestelių jaukumas ir gamtos apsuptis toliau leido mum mėgautis 'stress-free' atostogomis, bendrauti su naujais pažįstamais, juoktis, ragauti vietinį vyną, valgyti, kaip atletam naminį vetinį maistą, gerti kavos kiek norim, coca-colos irgi, bei šveicarų mėgiamos Rivelos (visi įspėdavo, kad tam gazuotam gėrime yra pieno!). 

Leukerbad miestelis ir nerealus stadionas iš kelių šimtų metrų aukščio. 

Kai vynuogynų ant kiekvienos į saulę atsisukusios kalvos, tai ir vyną jie geria ir prieš 12 val ir po 12val.. Tiesiog bet kada!

Rytų magija - pamatyti, kaip per naktį uolos pasidengė baltomis sniego kepurėlėmis, ir svajoti, kokie ledo rūmai yra ant tų kalvų...

 Trečioji mūsų stotelė buvo garsusis Zermatt kurortas, kuriame neleidžiamas automobilių eismas, tad ir mūsų Eurocar autobusiukus pasitikinėjimo policijos elektromobiliai.

Zermatt pirmąją popietę pagaliau pamatėm savo kieme garsųjį Matterhorn kalną. Vaizdai magiški, darbavomės ir gėrėjomės, gėrėm kavą ir svajojom, valgėm restorane, plojom dviratininkams, miegojom Swiss Youth hostelyje, kuriame buvo apgyvendinta dalis Swiss Epic dalyvių. 

Nerealu buvo paskutinį vakarą, kai tiek dalyviai, tiek organizatoriai ir savanoriai sukviesti buvom į didžiulę stalais nuklotą salę, klausėm Swiss Epic savininko kalbas, plojom, kai buvo paskelbta, kad Swiss Epic Perskindol vairą perima Ironman ženklas po savo sparneliu, kėlėm taures už nerealias atostogas, patirtį ir kikenom, kad kitais metais vėl grįšim 'stress-free' atostogų.

Bėgimo buvo tik keli km kalnuose, t.y. į pakalnę, kai skubėjau grįšti į darbo vietą, po savo kopinėjimo po šlaitus. Bet ruduo ir žiema suplanuota treniruotėms, tad po truputį, su ups ir downs bėgte į naujus iššūkius ir nuotykius. 

Nelaimėjau laimingo bilieto į Londono maratoną, tai nujaučiu, kad bėgsiu dar kartą Brighton maratone, kuris man laaaaabai patiko. Tad bus veiklos neužtrūnyti ir neapkerpėti. O dabar reik užsiregistruot kažkur prasibėgt, kad būtų, ką į blogą vėl parašyti :)