Transgrancanaria 2020

Nelabai pamenu, kaip užsiregistravome į Transgrancanaria bėgimą, nes visad sakėm, kad per žeimą ruoštis kovo mėnesio bėgimams, yra per daug sunku. Pasakėm eilinį sykį, ir užsiregistravom matyt. Ir dar padovanojom keliones tėvams, kad pamatytų, kuo mes gyvenam ir kaip tai atrodo iš arti. Juk kiek gali baisėtis, kad tiek ir tiek bėgom, ar dar liepti nustot bėgioti.

Transgrancanariai pradėjau ruoštis sausio gale, nes buvo  „šūds riek pradėt bėgiot“, užsirašėm į sporto klubą, nes įgriso darbas-namai rutina ir tie patys keliukai trinami bebėgiojant. Nuosekliai judėjom, bėgiojom, vidinė motyvacija tai dingdavo, tai ne. Mintis, kad laukia 65km per kalnus truputį šikną spardė, bet kažkuriuo momentu apleido jėgos bedaryt ką nors, tad sporto klubas buvo draugas išsitaškymui. Likus trims savaitėms iki bėgimo, bedarant pratimą sporto klube kažkas pokštelėjo nugaroj ir surietė mane vietoj – atsitiest atsitiesiau, bet bijojau žengt žingsnį, nes gal nebepaeisiu. To sutreškėjimo viduj ilgai nepamiršiu. Kažkaip parėjau namo, miegot nėjo nei ant nugaros, pilvo o tik kažkaip persikreipus ant šonų. Galėjau mintį dviratį darban, bet ėjau persikreipus ir atkišus užpakalį, atsistot atsisėst galėjau tik įsiremdama į stalą ar kėdę. Savaitę prasikankinus ir situacijai blogėjant, ieškojau kur besikreipt, nes čia nevyksta niekas greitai. Susiradau netoli namų chiropraktiką. Nuėjus turėjau prisipažint, kad čia biškį ėėė manęs toks bėgimukas laukia, kuriam jau vilčių pati nededu, kad įveiksiu, o jis primetęs, kad liko pusantros savaitės sakė bėgsiu. Oh yeah man, paeit negaliu, atsisėst negaliu, galvoju, kad man klubo kaulai nuo stuburo atlūžę bet joaaa per kalnus nubėgsiu po savaitės. Gavau akupunktūros adatų ir laiką kitam kartui po dviejų dienų. Ir ką po dviejų dienų jau vaikščiojau su nebeatkištu užpakaliu ir tiesiau save laikydama, apie bėgimą nė galvos nebuvo, nes skausmas toks nueidavo iki kulnų, jei tik pamėgindavau. Mintyse mačiau Transgrancanaria finišą ir kaip aš pareinu pėškom į jį likus minutei iki laiko limito. Toks buvo dabar tikslas.

Pasifotkinam prie Roque Nublo, taip patermozinant bėgt toliau, nes nemažai laukia

Atostogaut išvažiavau beveik nejusdama skausmų, tik skaudėjo sėdėt sukryžiavus kojas, atjungdavo nugaros apačią ir gėlimo skausmas pereidavo per kojas. Bet tik išlipi iš lėktuvo kitam pasaulio krašte, pamiršti visokius šūdus. Literally.

Apsigyvenom Maspalomas rajone, sausa, nykoka, geltona nuo smėlio visur (savaitė prieš Grancanarijoj buvo smėlio audros, dar prieš tai dideli gaisrai), bet šiltas oras, dienos ir naktys šiltos. Ko daugiau norėt. Gerai, kad nuvykom šiek tiek anksčiau, nes mūsų kūneliams šiluma buvo nemažas išsūkis atvykus iš prailginto rudens-pavasario kokteilio. Kelio dienos adaptacijos, pasivaikščiojimų, pakvėpavimo Atlanto oru, šiek tiek pagirgždinus smėlį tarp dantų, padrybsojimo ir konkretaus pailsėjimo, ir mes ruošėmės savo startams.

Prasibėgom su Aurelijum ketvirtadienio rytą – pirmas bėgimas man po nebėgdienių ir nugaros traumos, kojos dėliojos labai puikiai, aišku pulsas buvo kosmosiškas, bet nelabai jau šiuo atveju kreipiau į jį dėmesio.

Penktadienio vakarą vykom į Las Palmas palydėt visus lietuvaičius į 128km kelionę per salą, palinkėjom sėkmės ir teko skubėt namo, numigt porą valandų, kad 5.30 ryto sėdėčiau autobuse į startą.

Rytas buvo šaltas ir buvo žiauriai nemalonu laukti 1.5valandos stoviniuojant ir sėdint ant cemento. Paskui teko ieškotis tualetų – šiuo atveju gerai būti moterim, nes trailo bėgimuose moterų tualetuose nėra eilių. 9 ryto nuskambėjo Grancanarijos mišių muzika (taip vadinom jų dainas, visiškai tokias neužvedančias) ir mus paleido į 65km kelionę per pusę salos, į kelionę į Maspalomas.

Tik pradėjus bėgt, teko apsukt ratuką ir įsiliet į ultrininkų gretas. Prasidėjo įkalnės ir man pakirto blauzdas. Galvojau na, jei jau dabar šakutės, tai kas toliau. Mąsčiau, kad gal nepatinko kojos, kad bėgu su blauzdinėm, nes su jom nebėgioju, bet greit blauzdos apsiprato ir jokių bėdų visiškai nebuvo. Išsilanksčiau lazdas, nes visi juom puolė naudotis (nors lyg buvo negalima pirmus kelis kilometrus) ir prasidėjo nesibaigiantis kopimas tai vorele, tai apsilenkiant kažką. Prajudėjus tris kilometrus sutikau Moniką (ji buvo startavus iš vakaro ir jau buvo per naktį sujudėjus 68km), besėdinčią ant akmens ir berods kratančią smėlį iš bato, spėjau paklaust, kaip ji, o ji atsakė „Man tai viskas gerai“, tai nujudėjau galvodama, o tai kam iš išbėgusių lietuvaičių nėra gerai? Neramu buvo, ir vis progai pasitaikius išsitraukdavau telefoną pasitikrint apps‘e kaip kam sekas.

Ties 10km apsisprendžiau, kad finišuosiu, nes jaučiausi žiauriai gerai: kūnas, savijauta, mindset. Galvojau, kad greičiau reik krūmą arba kaktusą susirast, nes gamta šaukė jau nuo starto pradžios, skysčių prigėrus. Kaip tik bėgom visokiais keliukais, tarp milžininškų agavų ir kitokių kaktusų ir augalų. Į kilometrus nekreipiau dėmesio, laikas neprailgo, bijojau, kad tiesiog nebūtų to momento, kai viskas nusibos, nes taip dažnai būna. Taip pribėgom ir pirmą maitinėlę, kuri buvo 11.4km nuo starto – joje pamačiau, kad yra virtų bulvių. Jos taip gerai ėjo su kola! Deja, daugiau virtų bulvių su lupenom niekur nebuvo.

Kiekvienoje maitinėlėje pasipildydavau gertuves vandeniu ir Maurten gėrimu (1 pakelis į dvi gertuves, nešiausi 6 – kiekvienai maitinėlei po vieną). Vartojau visokius geliukus, kokius namie turėjom nepasibaigusio galiojimo. TGC expo nusipirkom naujų ekologiškų 226ers geliukų žiauriai skanių skonių (melionas, braškės, mango) ir PowerBar juodųjų serbentų su kofeinu, tai juos taupiau galui, kai norėsis kažko skanaus ir reikės kofeino. Maitinėlėse griebdavau apelsinus, kolą, jų kažkokį izotoninį gėrimą, ir vandens. Kažkuriuo momentu griebiau saują riešutų, bet teko išspjaut – man pasirodė jie pasenę.

Diena buvo be galo karšta, kepino taip, kad per visą dieną išgėriau apie 6litrus vandens, n puodelių kolos, izotoninio, nė karto nenorėjau į tualetą, druską aplipo visą kūną, taip pat ir dulkės puikiai lipo prie suprakaituotų kojų ir rankų. Buvom bėgantys murziukai.

Kadangi lazdas naudojau pirmą kartą bėgime, tai po 20km pradėjau jau jausti nemenkai pasekmes – pakirto rankytes ir nugaros apačią. Bus tau! Bet lazdos yra gėris, nes man pirmą sykį panaudojusiai lazdas, imsiu jas būtinai ir į kitus bėgimus, kur daug lipimo aukštyn – belenkaip padėjo, net jei ir pakirto visus galus ir teko mokytis visokių triukų bebėgant.

Sulipom į tarpinę stotelę į Roque Nublo, mus rankiniu būdų nuskenavo savanoris ir laukė nubėgimas žemyn ir toliau kopimas leidimasis, kopimas leidimasis. Pasaka be galo, bet protas visiškai ramiai reagavo šį kartą į tuos sukilimus – lipi ir tiek, leidies bėgom, vėl lipi, vėl bėgi.

Pasiekus maratono starto vietą Garanon (nubėgus 22.1km) buvo pagrindinė maitinėlė, kurioje ilsėjosi ultramaratonininkai, jie galėjo pasikeisti švariais rūbais, pasikeis batus, pavalgyt karšto maisto, pasimasažuot kojas. Čia SIgita startavo maratoną ryte, et neturėjau minčių, kad pasivysiu aš ją. Aplinka buvo nereali – pušynas, masė žmonių, grynas oras. Apsidairiau ar nesutiksiu lietuvaičių, pritūpiau pailsinti nugarą, paklausiau savanorio, ar nereikia atsiskenuoti niekur (atsakymas buvo ne į temą, nes manęs nesuprato), nebepamenu, ką suvalgiau – berods apelsiną ir gėriau daug šilto sultinio. Prisipildžiau lauke vandens, Maurten ir išbėgau, nes nemačiau niekur mūsiškių, nors patikrinus mačiau, kad Aurelijus ir Monika jau visai nebetoliese kažkur turi būti.

Išbėgus prasidėjo pakalnė. Nesinorėjo tikėt, kad jau visi kalnai baigės, bet pamačius, kad priešaky bėgantis ispanas susilanksto lazdas, taip padariau ir aš, nes vadinas bus pakalnės. Įsikabinau aš į tą ispaną ir bėgau dviejų trijų metrų atstumu. Stengiaus palaikyt atstumą, kad staiga jis nesustotų ir nelieptų atsiknisti, bet man jo greitis bėgant žemyn buvo labai super, pati būčiau žymiai lėčiau ir atsargiau judėjus. Aišku pirmas kilometras džiaugsmo, kad pakalnė, ir aš jau skridau ant pilvo į priekį keliuku žemyn. Nesupratau, kas nutiko, pajaučiau skausmą rankoj ir kojoj, bet pirma mintis „nu šūdas subraižiau naujas lazdas“. Staiga pašokau, kad niekas nepamatytų, nes na gėda juk. Žiūriu nuzulinau gerai per šortus kairę šlaunį ir prasikitau kairį dilbį ir jau susidarė kraujo pūslė. Apsivaliau, dulkes nudulkinau nuo savęs, leidau kraujui nudžiūt, nes nieko baisiai nenutiko. Bėgt ėjo, tad toliau vijausi 

savo pacer‘į.

Nuotaika buvo super, kojos nešė ir gerai, gėriau, geliukus ir druskos tabletes vartojau nuosekliai. Ir jau pradėjau laukti, kurgi čia tas 30km bėgimo startas Hierbahuerto, jau matyt pradėjo per smegenis trenkti kilometrų ženklai – liko 55km, liko 45km, liko 40km, liko 35km. Norėjos jau pamatyti tą 30km ženkliuką, nes tada jau reikš, kad liko mažiau nei pusė.

Kai bėgi, tai ir pribėgi. Pribėgau aš tą smagią Hierbahuerto maitinėlę, kur Vita startavo 30Km bėgime. Smagiai susidaužėm delnais su vedėju, kuris skaitė visų įbėgančių vardus, pasipildžiau vandens atsargas, Maurten, sukirtau apelsiną, prigėriau kolos, šilto sultinio ir ilgai neužgaišu. Juk jau nedaug liko! Laukė daug bėgimo žemyn, su daug aštrių ir baisių leidimųsi akmenimis, kur reikia koncentracijos ir tvirtų kulkšnių, nes gali taip nusibaldielinti žemyn, kad net neatpažintų tavęs, jei nusiristum. Vaizdai jau nebebuvo tokie gražūs, o ir jau saulė ritosi vakarop. Susirašiau su šeimyna, kad Vita jau namie, ką kad paimtų atvežt į finišą ir kad parašysiu, kai būsiu priešpaskutinėj maitinėlėj, kai bus likę 4km iki finišo.

Pradėjau trauktis savo skaniuosius geliukus 226er ir skanaut – ir tai buvo WTF, kaip šlykštu, kad do šūdas čia per geliukai! Rimtai! Jokio ten mango ar meliono aš nejaučiau, dar buvo kažkokių gumuliukų (bet ne taip šlykščiai, kaip Maurten geliukai snargliukai). Buvo tikrai neskanu. PowerBar blackberry su kofeinu labai pasiteisino – rūgštoki, nepersaldūs ir ne lipnūs.

Kita maitinėlė nusimatė Ayagaures. Ją pasiekus atradau marcipaninių saldainių, pagriebiau jų porą, pasipildžiau vandens (tiksliau papildė, nes mums neleisdavo liesti kranelių dažniausiai) ir išjudėjau į nemenką, bet fainą įkalnę per visą kalnyno šlaitą. Vaizdai neapsakomi, saulė jau beveik leidosi, matėsi apdegę plotai, bet tuo pačiu apstu buvo atsigaunančios gamtos požymių. Po ilgo kilimo aukštyn, reikėjo tiek pat leistis žemyn. Zig zagais varėm žemyn ir jautės skubėjimas tarp dalyvių, nes artėjo išdžiūvusios upės vaga ten kažkur apačioje ir artėjanti sutamsa. Nusileidus gražia nuokalne, prasidėjo nelabai maloni tarp bambukų einanti upės vaga, kurioje nebuvo vandens, bet reikėjo judėti akmenimis. Kojos jau buvo belekaip skaudžios – padai jautrūs nuo dienos nuotykių, pirštai nekentė manęs nuo vis įspyrimo į kokius akmenis, kulkšnys jau ir leido apie save žinot, kad nebenarink tu mūsų ką, keturgalviai raumenys jautės lyg šunų sudraskyti. Tiesiog nebėjo bėgt per skausmą, o dar akmenimis. Teko išsitraukti lempą ant galvos ir raudoną lemputę prisisegti pie kuprinės. Bandžiau bėgti, o skausmas varžė judesius, žinojau, kad ne trauminiai skausmai, o tiesiog nuo dienos neįprasto krūvio, tai sukandus dantis, įkvėpus iškvėpus ir sakiau sau ‚bėk tik, kelk skausmo pakentimo lygį, bėk‘. Ir bėgau, kiek galėjau, nes vis taip gali greičiau pasiekti finišą. O jis kaip neartėjo taip neartėjo. Tiesiog matės vis, kad judi tarp kalnų, jokios šiesos tunelio gale nesimato, o kaip matai kalnų šešėlius taip tematai. Vis grupelės vyrukų pralenkdavo, vis kažkur kažkas užkliūdavo ir sutrepsėdavo, vis kur nors įspirdavau ir susikeikdavau, nes jau atrodė, kad kojų nagai bus nušokinėję nuo kojų pirštų.

Galiausiai pasimatė miesto šviesos, apie skausmą pamiršau, nes beliko kokie 5km. Skauda belekaip, bet bėgi ir tuo pačiu jau gaila, kad visa tai tuoj baigsis. Tamsuma ir vėsuma suteikė kitaip jėgų, nebesekino jau tas karštis, jau užsinorėjau pritūpt po tiltu nuo tiek skysčių per dieną - yay inkstai veikia tamsoj. Pribėgus paskutinę maitinėlę griebiau tik apelsino puselę ir bėgau toliau. Nutariau, kad finišas nukeltas, nes net nesigirdėjo jokios muzikos ar vedėjo šūkavimų. Praeiviai vis plojo, o ašaros kaupės, nes tiesiog padariau, ko nesitikėjau, bet ir žiauriai tikėjaus. Nesitreniravau, apturėjau traumą, dar buvo pėdą pradėję skaudėt prieš atostogas, galvojau na va ženklai nestartuot, bet norėjau save patikrint, ar vėl įsijungs tie ožiai ir pykčiai kažkokie viduj, kad norėsis nusiimt, pavargsiu, nusibos, užsišiksiu dėl kažko ir bus ai nafik čia stengtis.

Ir galiausiai finišas, kur tėvai laukia su Vita ir ar grįžtu visa sulipus nuo prakaito ir aplipus dulkėm, iš paskutinių jėgų bėgu ir bijau sustot, nes tai bus kelionės pabaiga.

Bent mano mama sakė (ar ne, mamyt?), nė už ką nenorėtų tokių kančių matyti, nes jai buvo fui fui kaip baisu, kai vaikai taip pasirenka leist laisvalaikį ir taip kankintis, po to tris dienas kaip pingvinai vaikšto, laiptais nenulipa ir nešti jiems kavas į lovas reikia :D Tėvai, kaip tėvai, o vaikai iš kur tokie... Aurelijaus tėvai reagavo panašiai, jiems norėtųs, kad Aurelijus ir tiek nesidarkytų su tais bėgimais :D

Nedariau nieko kitaip per TGC, bet kažkas buvo visiškai kitaip, nei 2018m vasarą Mont Blanc maratone, kurį pabaigiau po 28km (tada nespėjau į laiko limitą, nebuvau treniravusis nuosekliai, buvo hip flexorių trauma, bet ir nepersistengiau labai jau greičiau judėt per tą maratoną; bet Chamonix yra meilė ir jį aš naktimis sapnuoju), kitaip nei 2018m rudenį Pirėnuose, kur neprotingai startavau 110km bėgime – ten pabaigiau bėgimą po 28kilometro taip pat, nes kojos buvo atsisakiusios po 2km sukilimo per 7km ir buvau jau kojas atsidaužiusi, o ir tiesiog tikriausiai įlindo tradicinis ožys vardu nafik. Truputį ilgai buvo ta baimė, kad 28km man pasidarė kažkoks užkerėtas, bet čia tikriausiai ne kilometrų, o proto problema. 2019 m smagiai prasibėgau Man2esterio maratoną (su ožiais), žiauriai fainą La Palma Transvulcania pusmaratonį, ir žiauriai fainą TOR 30 km rudenį.

Kava į lovą, nes patys nelabai išlipam :)

Ir šiemet Transgrancanaria bėgimas visomis prasmėmis man buvo wow, labai labai prie širdies, pergalė prieš save, kai net nereikėjo savęs įkalbinėti, įtikinėti, motyvuoti, nebuvo minčių nusiimti, buvo smalsu, kas laukia už kito kilometro, kaip ir Vaidas Žlabys mokė pernai metais. Pasiteisino daug dalykų, kaip blauzdinės, lazdos, nuoseklus geliukų vartojimas ir gėrimas, ir svarbiausia šį kartą, AŠ MĖGAVAUS: gamta, procesu, žmonėmis, savimi, o ne laukiau pabaigos.