ORLEN Varšuvos Maratonas 2015

Kai važiavau į Paryžių bėgti maratoną, nė nenutuokiau, kad daug kas gali apvirsti aukštyn kojom ir aš norėsiu bėgti dar labiau. Dauguma prieš maratoną kartojo, kad nenorėsiu daugiau jokių maratonų, kad nepatiks, kad kentėsiu, kad keiksiuos, ar šiaip pažiūrėdavo kaip į tą, kuri ''neturi kas veikt, kaip tik kankint save'' (dar įsivaizduokit tą žvilgsnį, lyg žiūrėtumėt į kokį trenktą kolegą). Aš tikrai tik šypsojaus ir žinojau, kad "jūs man į galvą neįlįsit, neprisėsit limitus brėžiančių ar kitokių neigiamų minčių, nes aš kartais pati savęs nepažįstu ir priimu tokius iššūkius ir net nebaisu būna" Po Paryžiaus boom ir aš jau perku bilietus į Varšuvą, kur ketinu susitikti didele grupe lietuvių sportininkų, atvyksiančių iš Lietuvos bėgti ORLEN Varšuvos maratoną. Pasirinkau tik 10km, nes nepasitikėjau savo jėgomis ir pakankamu atsigavimu naujam maratonui (vis bėdos blauzdose).

Turiu pripažinti, kad esu atitrūkus nuo bėgimo sporto Lietuvos padangėje, nežinau, kaip sekas tautiečiams, net nesekiau jokių bėgikų tinklaraščių, mat kai išvykau iš Lietuvos bėgimas neatrodė toks populiarus (nors ką aš čia šneku... kaip galėjau žinot bėgimas populiarus ar ne, jei tik ratukus sukdavau mokyklos stadione, tuom žinios ir baigdavos – nesutinki pažįstamų stadione, vadinas tik aš čia viena balta varna ir tebėgioju matyt…). Akys atsiveria matyt su amžium (iš serijos: amžius ir išmintis eina drauge, tik kartais išmintis atsilieka..), ir pradėjus domėtis net gera ant širdies paliko, kiek lietuvių entuziastų yra, kiek žmonių, laužančių standartus, limitus ir įrodančius, kad žmogus yra nereali būtybė, beveik su sparnais; kad valia irgi yra raumuo ir jis turi buti treniruojamas.
Kelionė į Varšuvą iš Londono užtruko vien dėl keliavimo paryčiais iki oro uosto (naktiniai autobusai yra visiškai nelinksmas dalykas ir pavojingas), bet vasariška šiluma, išlipus iš lėktuvo, pažadėjo gerą laiką, nuotaiką ir įspūdžius. Beje, paklaidžioti po Varšuvą išlipus ne toje stotelėje buvo savotiškas nuotykis, nes Varšuvoje buvau buvus tik prieš aštuonis metus ekskursijos metu. Mieste atrodė viskas nauja, gražu ir modernu. Na, man kaimo vaikui visada viskas įspūdį palieka… Kelionės maršrutas link viešbučio kambario suko pro parduotuvę, kurioje manęs laukė užsakyti nauji bėgimo batai (taip taip, aš visada iš kelionių parsivežu kažką praktiško, ir čia tikriausiai buvo praktiškiausias pirkinys iš kelionių…o dar oranžines spalvos..šypt... jei atrodo nepraktiška, tai esu vežusis ir artišokų - jie žiauriai gražiai atrodė). Poilsis viešbuty, vadinamasis pasta party nacionaliniam stadione (įįįįįįįsssssssspūūūūūūddddinga pabūt tokiam pastate, kuriame telpa 58 000 žmonių; tokiame tik buvau buvus Paryžiuj per Depeche mode koncertą) ir poilsis vieniems prieš tikrą maratoną, kitiems prieš tik 10 km nustriksėjimą (pirštai į mane).
Sekmadienio rytas buvo visai nebe vasariškas, apniukęs, bet nešaltas. Minios bėgikų rikiavosi startui. Nuotaika buvo puiki, purškiantis lietus plovė akis, kad geriau matytume trasą, grojo muzika ir vyko bendra masinė mankšta (sekiau kitų kolegų veiksmus, nes lenkiškai vis tiek nesupratau, kuriuos ten sąnarius sukinėt ir apšilinėt reikėjo).

Duotas startas. Paleido maratonininkus ir dešimtukininkus kartu tik į skirtingas puses. Mes baltais marškinėliais, maratonininkai - raudonais (united colours of marathon,huh?). Plojančių žiūrovų netrūko.

(nuotrauka iš ORLEN Warsaw facebook puslapio)

Pradėjau bėgti per sparčiai (haha, spartumas tai čia pagal mane… kitiems tai atrodytų vėžliškumas) ir ties viduriu šiek tiek "lūžau" dėl motyvacijos stokos. Blauzdos laikės gerai su doze aspirino ir ibuprofeno. Galiausiai paskutinis kilometras įveiktas ir medalis ant kaklo (lovin’ it!). Pirmas jausmas po finišo? Pffff, visai neįdomu tie 10km, kad ir sunku, bet neįdomu…nubėgi ir nesijauti joks didvyris sau. Maratonas - tai jau kita kalba, nubėgi ir tada tas toks nerealus bendrumo socialinis jausmas, visi pingvinauja aplinkui, pasveikina vienas kitą net nepažinodami, nes atliko tai, ką kitų galva, jie niekad gyvenime nepadarytų/nedarytų, džiaugsmas, jei pagerino laiką, džiaugiamasi kartu su kitais pasiekimais, liūdima dėl nesėkmių, ar dalinamasi 25-o--30o kilometrų įspūdžiais, kada prasideda tikroji kova su savimi, kojomis ir smegenėlių vingiais. Žodžiu, kitais metais aš noriu maratono. In da list! O kodėl gi ne…

Po finišo šaltas dušas (man neužteko šilto vandens…o iš tikro į tą kabiną nebuvo atvestas šiltas vanduo spėju), ir tada alkunėmis prasiskyniau kelią prie finišo ir laukiau laimėtojų, ir kitų lietuvių.

Geras jausmas, net šiurpuliukai lakstė per kūną, matant tolumoje atbėgančius pirmuosius bėgikus. Pasižiūri tada į laikrodį ir matai, kad jie maratono finišo liniją kerta laikrodžiui skaičuojant  2val ir 7minutes… Nerealu atrodo? Gyvai mačiau pati, labai realu. Taip taip, laimėtojai dažniausiai yra kilę iš Kenijos, Etiopijos ar kitų Afrikos šalių. Tada visi tampa ''ekspertais'' ir puola sakyt – genetika, gyvenimo sąlygos, kai visur jie tik bėgioja ir panašiai, bet po 3 minučių atskuodžia pirmasis europietis, lenkas Henryk Szost, ir finišuoja. Tada visokios genetiškos šnekos nublanksta. Tai darbas, užsispyrimas, valia, disciplina, o ne tik genetika lemia greitį, greitą finišą, pasiekimus. Po dar 16 minučių netikėtai (bent man) atskuodžia lietuvis Ignas ir finišuoja. Laikrodis sako, kad jis nubėgo maratoną per 2 val 23 min. O tu stovi žmogus apšalčs, ploji rankytėmis ir galvoji, kad tai kažkas nerealaus (taip taip, minėjau, kad viskas čia labai realu, bet vis tiek užeina momentas "OMG, tikrai nerealu"). Nuotraukų turiu, bet be žmonių sutikimo nenoriu dalintis jomis.
Super mielas savaitgalis, kad ir lėtokai, bet pasiektas visai geras 10km "benchmark" tolimesniems tobulėjimams, daug planų bėgti ir lėkti (klapsiu rankytėm ir negaliu sulaukti!) ir vis didėjanti meilė bėgimui ir ne tik :)