Atostogos ir DNB NIKE We Run Vilnius

Ėjo ir praėjo, praskriejo, o iš tikro prabėgo ilgiausios šių metų atostogos. Taip gavos, kad kalendoriuje šiemet atostogos buvo pažymėtos gegužės mėnesiui. Dabar teks dirbt visą vasarą, bet nenusimenu - yra mini atostogų planuose (hurray!) Pernai atostogos lėkė Alpėse besigrožint nerealia kalnų gamta, alsuojant kartu su vėju tarp kalnų viršnių, būnant savimi ir su savimi, lipnat, kopiant, brendant, bėgant, o šiemet aš buvau baisiai rami - tik laksčiau Barselonos pajūriu, nubėgau pirmą oficialų pusmaratonį (check!) ir tiesiog ilsėjaus Lietuvoje. Beje, kepiau savo senuosius nerealiuosius ir lengvuosius bumbuliukus (iš tikro dėl to ir rašau šį įrašą.. :))

 Tokie tad savaitgalių rytai Barselonoj. Nerealiai daug žmonių rytą pradeda aktyviai - grupinės treniruotės su treneriais, bėgimas, riedučiai, riedlentės, ...

Ne NIKE reklama, bet absoliučiai dievinu šiuos batelius - patogumas, padėjo įsisenėjusioms problemoms, o ir spalva to die for..

Barselonoj taip pat daug vaikščiota, tad hip flexor'iai turėjo darbo ir negalėjo stingti. Joga paplūdimy būtų buvę iš vis idealu įvairiems prasitampymams. Kad ir be jogos, bet manęs laukė Vilnius su DNB Nike We Run bėgimu, kuriam užsiregistravau kovą. išties velniškai džiaugiaus taip susiklosčiusiom aplinkybėmis, nes tai buvo pirmasis mano bėgimas Lietuvoje! 

Diena aušo iš lėto. Buvo vėsoka, apsiniaukę. Vėliau įsigiedrėjo ir buvo vėlniškai saulėta, ir sakyčiau netgi per šilta ilgų distancijų bėgimui, bet 21 km kas čia tėra smėsčiojo galvoj. Man Vilnius labai gražus su daug mielų siaurų gatvelių, architektūra, sena-nauja kontrastais, tad laukiau bėgimo kaip ekskursijos. 

Buvo neramu, kaip atlaikys mano probleminės blauzdos ir ar neišryškės, kokie kiti skausmeliai ar diskomfortas. Nežadėjau save spausti bėgdama (tikriausiai aš ir šiaip esu iš tų, kurie bėga tik komforto zonoj ir spausti sunku prisiversti), bet vis tiek kiekvienas bėgikas/-ė svajoja apie tam tikrą skaičiuką. Aš apie kokį skaičiuką svajojau žinau, kad galiu pasiekti (numušti dešimt minučių laiko... kažkur ties pensijiniu amžiu išeis... :)) Tagi man pusmaratonis turėjo būti treniruotė (dažniausiai mano ''treniruotės'' apsiriboja 10 km prasibėgimu), besiruošiant liepos mėnesio maratonui (kurio metu tikrai noriu pasigerint savo lievą maratono laiką... baisu juk matyt regresą, besitreniruojant).

Atsiėmusi startinį paketą su gražiais marškinėliais, daug makulatūros viduje, visai neblogu batonėliu ir greitkošės indeliu, persirengusi, pasiruošiau apšilimui. Po smagaus bendro apšilimo su trenere ant scenos, ėjom link savo aptvarėlių, iš kurių ir startavom lygiai 9.30val. 7000 spalvotų žmogeliukų - gražus vaizdas!

Visad bėgu su muzika, nes taip greičiau laikas eina, kartais ''pasitaškai'', kai kažkas gero užgroja, bet šį kartą kiekviena daina atrodė erzino, nors pats bėgimas tikrai buvo smagus: neskaičiavau kilometrų, nereikėjo alkūnėmis stumdytis su kolegomis bėgikais, hifaivinomės su savanoriais (jie/jos labai cypavo... nešūkavo, bet, sakau, cypavo... gal dėl to, kad daug jaunų mergičkų savanoriavo :)), grožėjaus Vilniumi.

Pusmaratonio trasą 21, 098 km sudarė du ratai po 10km ir papildoma 1,098 km atkarpėlė. Kaip pusmaratoniui - pusė velnio bėgti du tuos pačius ratus, jei tai būtų buvęs maratonas ir 4 ratai bėgimo, kažin, kiek tai būtų sutraukę bėgikų. Prestižiniai maratonai, ir šiaip maratonai, dažniausiai yra vieno rato - ne prestižas bėgti kelis tuos pačius ratus aplink kaimą... :)

Pirmuosius dešimt km subėgau, atrodė, greitai, lengvai, be sustojimo (dažniausiai stoju po 5km ir pradedu eit, ir tada stoju dar n sykių ir mėginu save motyvuot), kojos nešė gerai, tik Garmin pulsometras rodė beleką: į kalniuką pulsas būdavo 88-100 dužiai/m, tiesiojoje pulsas siekė apie 112 d/m... galvojau tikrai negalėjau taip gerai ''pasirodyti'', nes momentais gaudžiau kvapą, o pulsas žemas, mėginau greitėt - nu kur tau... akys ant kaktos lipa tada ir žinau, kad ilgai netversiu. Stengiausi neįsibėgėti pradžioje - sako, nori gerai finišuoti, neskubėk pradžioj. Kuo toliau ir daugiau bėgiojant, reikės mislyti apie bėgimo laikrodžio keitimą.

Pirmą sykį stojau eiti po 17.5 km (vauza! asmeninis pasiekimas! :)), nes užsvaigo galva - aš gi šaunuolė, nei geliuką turėjau, nei cukraus, o pakeliui buvo tik vienas ''maitinimo punktas'' su obuoliais ir bananais (arba aš jų nepastebėjau ''taip greitai'' bėgdama). Tikrai tikėjausi, kad pakeliui bus bent porą bananų punktų... Minusas man, kad neturėjau savo geliuko ar užkandžio, bet minuso dalį duočiau ir organizatoriams (nežinau, kas dėjos užpernai, gal nebuvo iš vis nė vieno punkto su bananais). Ties 18 km gavusi skiltelę obuolio (sugebėk dar neluptą obuolį kramtyti ir bėgti tuo pačiu..oi ir dar kvėpuot gerai...ech..), sulaukiau cukraus kick in ir toliau galėjau bėgt, nors mintis buvo sustot prie greitosios pagalbos ir paklaust, gal turi gliukozės tabletę, bet pabijojau, kad nebeleis bėgti toliau che che :) 

Na ir po 21, 098 km finišavau. Pasiėmiau medalį ir visa laiminga buvau. Ką reiškia tas visa laiminga O gi tai, kad jauties pats sau didvyris, padaręs tai, ko kiti nedrįsta, ko kiti bijo, ar tiesiog tingi, netiki savim. Tikrai nerealus jausmas dalyvaut varžybose, nors ir nepretenduoji į jokis prizus. Prizas yra medalis, nuotaika, endorfinai, tas nuovargis kojose, galvoje, ir visam kūne. To tikrai nesupras ne bėgikas. Po pusmaratonio vėl atgijo tie jausmai ir prisiminimai, kaip kad buvo po Paryžiaus maratono (po Varšuvos 10 km nebuvo tokių endorfinų, nes naaaa tik dešimt km..kas čia tėra..:)), kaip yra smagu laimėti prieš save, patiriant tas kovas su savimi kelyje bebėgant, suvaldant tas mintis netgi pasiduoti ir nepasiduodant. Tokios dienos yra šventė!

Renginys buvo superinis. Gražus! Pasirūpinta visais: daiktų saugojimo vietos, informacijos skyrius, šventiška nuotaika, aiškūs žymėjimai, kilometrų žymėjimai, ir galiausiai vykstanti pasta fiesta po renginio. Buvo šviežia karša pasta su žolelėmis, daržovėmis,

Dievinu bazilikus... pasipešiau saujas jų nuo stalų ir valgiau su pasta

Argi negražu, kai startuoji ir finišuoji tarp galingų istorinių paminklų, pastatų ir įrašai savo pasiekimus į savo istoriją?

Atėjo laikas ir pasidalinti senu-patobulintu (sena-nauja kontrastai, huh?) receptu. 

Bumbuliukai su ciberžole pagal seną receptą 

Ką dariau šį kartą kitaip.

Reikės:

1 puodelio avižų sėlenų (perku IKI parduotuvėje)

1 puodelio virtų ir sugrūstų morkų

2 puodelių kokoso drožlių

2-4 v.š. skysto medaus

1 v.š. kokoso aliejaus

1/2 a.š. ciberžolės (kurkumos) miltelių (nebūtina) arba pusė mažojo rankos pirštuko didumo ciberžolės šaknies (ne pirštuko!!!)

galite įtarkuoti ir truputį imbiero šaknies

Morkas, ciberžolę, medų ir kokoso aliejų sumalkite rankiniu kombainu (blenderiu) iki tyrės. Tada viską dubenyje sumaišykite iki masės, iš kurios galėsite rankomis formuoti rutuliukus. Jei masė per skysta, įberkite ar kokoso drožlių, ar avižų sėlenų. Rutuliukus apvoliokite kokoso drožlėse (jas galite sumalti iki miltelių su kavamale, turėsite kokoso miltus) ar sezamo sėklose, ar maltuose riešutuose. Kepkite apie 30 min įkaitintoje iki 180 laipsnių celcijaus orkaitėje. Iškepusius bumbuliukus palikite atvėsti orkaitėje. ištraukite ir ragaukite. Likusius dėkite į šaldytuvą (nebūtinai), nes kitą dieną ir atvėsę jie būna dar skanesni. 

Gavau komentarą Instagrame, kad man net nepažįstamas žmogus išbandė šiuos bumbuliukus ir labai patenkintas liko paprastumu ir skanumu. Jis receptą patobulino razinomis. Kodėl gi ne?!

Skanaus žmogeliukai!