Nesileisiu į praeitį, bet prie tinklaraščio nesiliečiau ilgą laiką matyt dėl to, kad jis apima daug daug laikotarpių, emocijų, nuotykių, skonių, įkvėpimo ir lūkesčių. Negalėjau rašyti, nes atrodė turėjau tik ašaras akyse ir nieką galvoje, nes dūšioje buvo skylė, skausmas, ir viltis. Pernai metai buvo skaudūs, nė nebūčiau to susapnavus, bet buvo laikotarpis, kai tenorėjau užmigti ir negalvoti, nejausti skausmo ir nespringti ašarose.
Iš tiesų, šiandien bėgdama namo 7 kilometrus, galvojau, kaip pradėsiu rašyti, ką rašysiu, kokius žodžius rinksiu, ir nukriokiau kelias ašaras (tik kelias, nes pramušė), ir kaip pasakysiu I am back! Su kitokia patirtim, su kitokia užaugusia skūra, su kitokiu humoru, su kitokiu noru tobulėt.
Taigi gal aš bent trumpai papasakosiu, kaip ten buvo su tuo Paryžiaus maratonu, nes šio įrašo tikslas buvo papasakoti tai... Bus istorija apkarpyta, ir papildyta kas buvo po to, ir kur aš dabar esu. Palieku originalų įrašą kabutėse...
''Taigi, 2015-aisiais prabėgusi Paryžiaus maratoną ir pajutusį tą pirmo maratono kaifą, iškart pasiūliau draugėms registruotis kitiems metams į šį maratoną. O jos ėmė ir sutiko. Visos penkios užsirašėm (kaip aš nesiregistruosiu įsiūliusi draugėms, kas kad antrą kartą tą patį...) ir laukėm. Vis buvo toli toli, nors pradėjome rūpintis, kur gyventi, kad arčiau starto ir finišo. Draugės puikiai vykdė ruošimosi planus, guodėmės, juokėmės, kentėm žiemą, visokius šiaip pokyčius gyvenime. Kas ruošės, kam sekės sunkiau, buvo visko. Prakęsti tą tamsų laiką, kai lauke šalta, žvarbu ir tamsu, o tu turi ruoštis maratonui, nėra lengva. Manau ne vienas vis pagalvoja ''Daugiau jokių pavasarinių maratonų!'' Gaunas vėl kitaip. Net nesubėgus dar pavasarinio maratono, žinai, ką veiksi kitų metų pavasarį ir kuriam krašte nori bėgti... O taip, čia tokia kelionių bėgimo manija :)
Kelionė autobusu į Paryžių, su naktiniu keltu iš Doverio ir Calais. Iš tašės traukėm keptą vištą ir šakotį. Juokas juokais, bet tikrų tikriausią naminio kepimo šakotį (jei reikia kontaktų, tai va čia - šakočiai be chemijos, konservantų ir visokių nasty things), apsirūpinom Starbucks kava ir keliavom.
Paryžiuje atsidūrėm ankstų rytą, ir iškart vykome į butą, kurį buvom išsinuomavę per seną gerą draugą AirBnb. Kas lūžo miegot, kas negalėjo visai užmigti po paros nemiegojimo, laukėm kitų keliauninkių atvykstant, valgėm visus carbs'us iš eilės ir ant sofos pasilipusios ir pasistiebusios spoksojom į Eifelio bokšto viršūnę.
Penktadienis pati geriausia diena apsilankyti maratono Expo, atsiimti numerius, pavėpsoti į naujausias bėgimo rūbų ir batų kolekcijas, pasimatuoti Hoka Hoka batus ir vis dar jų neprisijaukinti (kas kartą matuojuos, kai galiu, ir na nelimpa man jie: siauri, keisti, bet patogūs).
Didžiulė siena su visais užsiregistravusiųjų vardais (kurių net 57 000!), ir surask savo pavardę kad gudras!
Pagaliau kažkas normalesnio racione po visų chalvų, bananų...
Prieš
Mes fainos! Vat!
Deja, po 18km aš sustojusi prie draugės apsižliumbiau. Bėgau maratoną, tam kad nubėgti. Pasiduot norėjau n kartų, spaudė dešinę pusę, nors šiaip ''pompų'' bėgdama negaunu, bet nuo gauto streso prieš maratoną, buvau išsibalansavusi nežmoniškai. Bėgau, pasilabindavau su prabėgančiais lietuviais, galiausiai mane pasivijo lietuvis bėgikas, su kuriuo pakrizendami bėgom kartu, stodavom maitinėlėse pavalgyti ir pagerti, ir vis tiek sakiau bėgsiu, nepasiduosiu, nes sumokėjau, tai medalį ir marškinėlius turiu pasiimti. Kaip gi kitaip! ''
Finišavom tada, viskas buvo gerai, traumų nepatyriau, nubėgau per 4h ir kažkiek. Lyg 4:30h. Visiškas atsipūtimas buvo, nesimėgavau dėl asmeninių rūpesčių. Sunku ir beaprašinėti, kas buvo ir dabar visiškai kitokiomis akimis atgalios žiūriu. Tad let's move on!
Po mėnesio gegužės 1d aš su drauge Egle (ta pačia iš Eastbourne pusmaratonio) bėgau Three Fort challenge - bekelio maratono distanciją (na kažkur 47km) su 1 km sukilimu. Buvo sunku, smagu, ir įveikėm per 5valandas. Ui patiko pačiam paskutiniam kilometre išsitaškyti nuokalnėj. Na labai man patinka žemyn bėgti, nors traumų tikimybė didžiulė, ypač pavargusiomis kojomis.
Dar 2016-ais dalyvavau Norwich Run 10km bėime rugpjūčio mėnesį. Sunku buvo bėgti man labai, galvojau nualpsiu, bet spėju tam įtakos turėjo karštis ir stresas. Po to tą dieną buvo nubėgta papildomai 17km, tad fainas išsitaškymas.
Spalio mėnesį susikroviau tašiuką ir su drauge Sigita išmovėm į Amsterdamą bėgti kas maratoną, o kas pusmaratonį. Susipažinom su savo VIP Run gvardija, fainais žmogiukais, tad trumpas savaitgalis buvo nuostabus. Nemėgiamas žodis yra deja, bet deja po šio savaitgalio virto gyvenimas aukštyn kojom, matyt ant maratono palinkėjimų sienos užrašyti žodžiai buvo pranašiški. Buvo daug nežmoniško streso, naktų, kai norėjau miegoti ilgai ilgai ir prabusti, kai bus šviesa tunelio gale, kai nebebus skausmo, kai kažkas suims už pečių ir pakratys tave ir pasakys ''Viskas bus gerai, pamatysi, išgyvensi'', kai saulė švies, o tu tikėsi, kad taip ir bus. Tuo metu buvo šlapia, pilka, niūru, liūdna, skaudu, teko visiškai pasijusti suaugusiu žmogumi, o nebe vaiku, nes netekau artimo žmogaus.
Nemeluosiu, dienas leidau spoksodama į lubas, skaitydama, kuo ilgiau miegodama, leisdavau muziką ausinuke kuo garsiau ir kilnodavau svorius, kalbėdavaus su treneriu Evaldu iš Didysis Grifas (Kaune, Donelaičio g.), gerdavau daug kavos, norėjau išsipasakti tą patį per tą patį šimtui milijonų žmonių, norėjau sulaukt palaikymo (ir sulaukiau!), norėjau tiesiog negalvoti... Galvojos, labai daug, analizavos, kūrės situacijos, apimdavo kaltė, nežinia, netikrumas, mirties baimė, panika (jei tik kas neatsiliepdavo ar neatrašydavo sms), apetiko stoka arba persivalgymas.
Iš tikro dar dalis viso to yra likę, nes kol rašau dabar, tai ir jaučiu širdies dažnis sutankėja.
Ką dariau? Kaip ir minėjau klykiau, akimis lubas tapetavau, valgiau ir nevalgiau, šnkėjau ir tylėjau, sportavau ir trypiau Kleboniškio miško takus (pirmą kartą taip smagiai lakiojau prie minusinės temperatūros, bet kaifavau mišku, kūriau planus, kūriau sau teigiamas mintis), nes sakiau nesustosiu, negaliu sustoti dėl visokių nelaimių ir patirčių. Iš pasiutimo, iš to velniuko viduje, kuris skatina tobulėti, eiti pirmyn. Ai, dar porą savaičių gulėjau ir žiūrėjau ''Big Bang Theory" ir juokiaus. Taigi būna dienų kaip tyčia! Bet kiek sutikau gėrio pakeliui, ir gražių akimirkų, ir žmonių!
Lapkritį pradėjau bėgiot daug nuosekliau iš pasiutimo, tą darau iki šiol. Taigi I AM BACK!!! Pradėsiu dalintis savo patirtimi, teisinga ar neteisinga, savo pamokomis, receptais, kelionėmis, mintimis. Nes tai blogas sau, draugui, kasdienybei!
P.S. Noriu padėkoti visiems, kurie vis atrasdavo Keistai Paprastą, dalinotės išbandytų receptų nuotraukomis Facebooke, draugytėms, kurios visad skatino toliau rašyti, dalintis, Mamukui, kuri net nustojo tikrinti, ar yra naujų įrašų (surprise now!), bėgikui V, kuris paliko labai gražių komentarų ir paspardė sėdimąją man, kad vėl rašyčiau, draugams iš VIP Run, kurie yra superiniai (Marius, Rima, Kristina!).
P.S.S. I am BACK!
Pagaliau! Buvo labai įdomu skaityti! Bėgimas - gera terapija, padedanti susidoroti su daugybe problemų. Džiugu, kad vėl rašai. Lauksim sekančių įrašų! Welcome back :)
ReplyDelete