Naminė ruginė duonelė

Būna gerų žmonių vis tik. Tikiu tuom. Visi blogi negali būti. Yra dūšios žmonių, yra su kuriais gera būti ir tylėti, gera kalbėti, gera būti geru, gera būti savimi. Bet būna ir taip, kad pavargsti nežmoniškai. Nuo savęs, nuo buvimo savimi, nuo kasdienybės, net nuo to, ką mėgsti. Kurį laiką neką ir tegaminau, tekepiau, arba kartojau savo senus receptus, nes reikėdavo čia ir dabar, o galva nuo nuovargio tvinksėdavo, keliai linkdavo, tad net saulei kaitinant pro langą lįsdavau po antklode miegot..
Sakiau gerų žmonių būna, o ir geras žmogus padovanojo man raugo duonai. Ačiū, Indre. Nėra nieko geriau nei traukti savo rankelėmis minkytą duoną iš orkaitės, kai kelias dienas prieš tai tikrindavau raugą, jį maitindavai kaip kūdikėlį kokį, šiltai apklostydavai. Ištraukiau, kvepėjo, nors kieta pluta buvo, galvojau nepavyko. Ne pirmą kartą vis tik kepiau iš rugių ir būdavo šlapias 'fail'.. antras ruginis bandymas po daugiau nei metų ir...- atikandi ir kvepia Lietuva, kvepia namais, kvepia jaukuma ir šiluma...  Tad dalinuosi ir su Jumis receptu - o jis tikrai nėra sudėtingas - už kurį padėkosiu Elžbietai iš Žaidžiame virtuvę.

Kadangi raugo aš turėjau, tai praleidau kelis punktus originalaus recepto, tad jums siūlau ir pasiprašyti iš ko nors dovanų ruginio raugo ir tereikės keliolikos valandų, kad duonelė kvepėtų ant stalo.

Receptas toks:

2-3 v.š. ruginio raugo (jei laikytas šaldytuve, išimkit ir parą palaikykit kamabrio temperatūroje, dar geriau įmaišyti šviežiai miltų ir drungno vandens, gerai išmaišyti ir leisti pakilti šiltoje vietoje pastačius)

300 gramų ruginių miltų, plius 3-4 v.š. minkymui ir pabarstymui

180 ml drungno vandens

2-3 v.š. skysto medaus

1 a.š. druskos

1 v.š. kmynų

Raugą, vandenį ir miltus sumaišyti, supilti medų ir suminkyti tešlą, suberti druską ir vėl paminkyti. Tešla labai lipni ir man tikrai nebuvo taip, kad neliptų prie rankų. Galiausiai sušlapinau vandeniu rankas ir suformavau dailų kamuoliuką iš tešlos. Jį dėjau į indelį ir stačiau 36 valandoms į šiltą vietą - ant palangės. Ir leidau rūgti, kilti, pūškėti. Po 36 valandų išverčiau tešlą (į rutuliuką nepanašią masę) ant miltuoto paviršiaus, įbėriau truputį miltų ir minkiau vėl. Sakoma, kad duoną reikia labai ilgai minkyti..net iki 45 minučių.. Tikiu, po tiek laiko gal ji ir nebeliptų prie rankų.. bet aš patraiškiau, pagniaužiau, pasiterlinau su tešla apie 10 minučių. Vėl šlapiom rankom suformavau kamuolį ir padėjau į kepimo formą dar 2 valandoms pakilti (beje paviršių pamiršau pabarstyti miltais, o visai neblogai bitų - iškepus matytūsi gražiai įtrūkimai). Po poros valandų įkaitinam orkaitę iki 230 laipsnių temperatūros, dedam būsimos duonos kepaliuką ir sumažinam temperatūrą iki 190-200 laipsnių temperatūros ir kepam apie 45-50 minučių. Jei matysit, kad kepaliukas apskrudo, pridenkite kepimo folija. Išjungus orkaitę, duonelę atvėsinkite orkaitėje.
Elžbieta sakė, kad duonelė skanesnė pastovėjus. Nežinau, kokio skonio ji yra šilta, bet valgiau pusryčiams - skonis rūgštokas, ruginis, sodrus, tooooks tikras lietuviškos duonos skonis (Elžbietos receptas sako, kad tai suomiška duonelė). Gal kmynai ją paverčia lietuviška? :)

Verta pamėginti. Vien tas faktas, kad sava kepta duonelė ant stalo, jau pusryčius daro tobulesnius.. Kepsiu ir tikiuos, nebereikės pirkti juodos duonos ... su mielėm, priedais, stabilizatoriais ir visokiais E...o čia tik miltai, vanduo ir natūralūs prieskoniai..
Į virtuvę nuėjus vis pakeliu kepaliuką pauostyt... na tikrai ..namai, rugpjūčio laukai, kombainai, vaikystė, kai močiutė kepdavo duoną, Lietuva...